live as a monster or die as a good man

Quit weeping and help him walk into the arms of death. You gave him life, now help him live in death.

nuostabu ir skausminga, kaip žmogus gali pasinerti į išgalvotą pasaulį. kaip šypsosi ir viduj džiaugiasi su tais veikėjais ir kaip liūdi bei verkia, jeigu išgalvotus veikėjus ištinka kas nors blogo. kalbu apie knygas. apie kiekvieną pasaulį, sukurtą vaizduotės ir fantazijų, gražių svajonių, sunkių gyvenimo smūgių. kaip kiekviena knyga turi kažką savotiško, kažką savo, kaip kiekvienas puslapis kvepia ir kviečia patirti istoriją. ir žmogus net nepajunti, kaip įsitrauki, tarsi sūkurys įtraukia, bet nesigaili. tik perskaitęs paskutinį sakinį verti knygą iš naujo, kad galėtum dar bent kelias minutes pabūti tame stebuklingame pasaulyje, nenori išeiti, nenori palikti. daug knygų mane taip įtraukė. šimtus kartų pamiršau realybę, šimtus kartų juokiausi ir šypsojausi, o sieloje buvo gera, skaitant sakinius. šimtus kartų širdį užgulė tarsi akmuo, o gerklę tarsi replėmis veržė, kaip buvo sunku ir baisu viską skaityti, kaip gedėjai ir verkei kartu su to pasaulio veikėjais.

taigi mane šį kartą iš pat sielos pamatų sukretė hario poterio knygos. šį kartą - Dumbuldoro mirtis. nelabai randu žodžių kaip išreikšti jausmus, kurie mane užklupo, suvokus, kas nutiko. kad sneipas nužudė... su avada kedavra kerais. iš tiesų, negalėjau patikėti. skaičiau ir raminau save, kad Dumbuldoras negali mirti, galbūt jis apsisaugojo kokiais skydiniais kerais arba pradingo su fokso pagalba... ir kaip man sunku pasidarė suvokus, kad nieko panašaus neįvyko. gedėjau ir gedžiu. pradėčiau skaityti paskutiniają poterio knygą, bet jaučiu, kad dar nesu pasiruošusi. dar mintyse neatsisveikinau su Dumbuldoru, dar negaliu. dar negaliu.