 |
| You are something to care for: a rare, precious house of bones, a small museum of regret. |
kaip kvaila, kaip niekinga. tos emocijos, jų kaita.
šiandien tiek daug juokiausi. iš bet ko. juokiausi ir prajuokindavau kitus. šiandien net, rodos, gražiai atrodžiau. ir, rodos, buvau visai laiminga. tai kodėl dabar vanduo akyse kaupiasi... kaip niekinga. bet neverksiu. nors jeigu noriu. nors labiau galbūt nenoriu.
kiekvieną dieną turiu parašyti apie tris gerus dalykus, kurie man nutiko. liūdnas faktas tas, kad ne visada pavyksta. kartais nepavyksta sugalvoti nė vieno dalyko, kurį, manau, būtų verta parašyti. nes juokas nėra tikrai laimingas ar svarbus. o visa kita... na, gyvenimas juk nesustoja. šiek tiek piešiu. vilkus, gėles, ausis. šiek tiek galvoju apie poeziją, šiek tiek apie istorijas, bet nieko nerašau. nes tik paėmus rašiklį ir popieriaus lapą į rankas, visi žodžiai ir mintys pabėga. ir man dėl to taip smarkiai liūdna. bet nieko tokio. net ir visko netekęs žmogus šypsosi, taip? galėtum pasakyti, kad esu užkietėjusi optimistė. naivi paika mergaitė su savo paaugliškomis problemomis. antradienį sužinosiu ar man reiktų nueit pas psichiatrę. kaip malonu.
niekam nesakiau apie tai. nes aš juk besijuokianti linksma mergaitė, kuriai viskas gerai. taip sakė eglė. eglė sako, eglė žino. tebūnie. tiesiog norisi į ją pažvelgti ir papasakoti apie visas bemieges naktis, apie visus tuos užstrigimus, baisius spyglius, tuštumą... verkiu. ir niekas nebesvarbu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą