 |
| Dabar suprantu: kai sakei "Nepamiršk!" ir prisiekei taip pat nepamiršti, jau žinojai - pamirši. |
tai va.
***
nu gi blet, kol ateinu čia, sugebu pamiršt ko išvis varginaus ateit. uh, pamenu, norėjau paminėt, kad vis su kiekvienais metais mažėja bendras postų skaičius šiame bloge. idk.
***
sakau sau, kad man neberūpi. teigiu, kad nebeskauda. tvirtinu, kad nebebijau. nebepykstu, nebepykstu. ir tais momentais tuo tikiu. tais momentais šie žodžiai yra tiesa. gryniausia ir tyriausia, kiek tyra ji ir tegali būti. bet štai daužosi širdis, spurda, nori bėgti. išpila šaltas prakaitas, ausys bando sugauti kiekvieną garsą, kuris galėtų būti pavojingas. o galvoje mintys už mane pradeda maldauti: "neužeik, neužeik, prašau, pamiršk mane." sėdžiu kaip pelytė, nors prisiekiau sau, kad tokia niekada nebūsiu. kad kovosiu.
"nepyksti gi ant manęs, ar ne?" - klausi.
ne, žinoma nepykstu, tik slapčia norėčiau, kad išnyktum. išvažiuotum ir daugiau nebegrįžtum. nosis uodžia taip gerai pažįstamus kvapus ir aš nebegaliu, nebesugebėsiu. pabėgti. noriu pabėgti.
tai tiek.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą