maybe when we die, the first thing we’ll say is, ‘i know this feeling. i was here before.’

When God is gone and the Devil takes hold,
who will have mercy on your soul?

ir štai vasara beldžiasi į langus, nušviečia kambarius ir švelniai plaiksto užuolaidas. ir tingus kūnas susisukęs tarp suplonėjusių antklodžių vartosi ir dūsauja, nes gyventi darosi šalčiau. nes gyventi darosi lengviau. ai...

neliūdink manęs, prašau.
sakai sutinki, gerai.
bet liūdini ir liūdini, nes tu tam ir esi. esi tam, kad supurtytum mano korį bei visos bitės išlėktų iš jo išsigandusios ir pasiruošusios gelti, gelti iki mirties. sakai man verkti ir nebijoti, bet bijau. oi, širdie, kaip bijau.
širdie, uždrauski man justi.
širdie, kodėl tu tokia kvaila.
mano pulse, kodėl tu toks nepastovus.
kraujagyslės išsiraizgę ant žemės, pulsuoja ir pulsuoja, lenda gilyn bei platyn. bando siekti, ieško ir ieško... nepasiduoda. širdie, nurimk. apmalžk savo svajones, susimildama, prašau. gailėk manęs, sudaužytos bei rusenančios. nesurenkamos ir blankios. juk esu tik išsibarstę fragmentai amžinybės galybėje, nieko nereiškiu nei tau, nei dievui, nei motinai.
tad gailėkit manęs, gyvenantys žmonės, nes jūsų širdys dar klausosi, dar vietoje.

nuotykiai eina.
žygiuokit ir trypkit mane, kol beliks kraujo balos ir nieko nebegalėsiu atpažinti.