but if you must be clever, then be clever. be brave. sleep with fists closed and shoot straight

There is a place deep, deep inside every person that is hidden and hard to find. If things get bad enough and life gets too hard, though, some people will go to that place and never come back from it. Certainly, all outward appearances will suggest otherwise. They will look as they always did. They may even act somewhat like their old selves, but the truth is, the -real truth- is that they are hiding in this place deep inside where no one can touch or hurt them anymore.

tu rėki ir aš nieko nesuprantu, nes atsiminimai plūsta į mane ir pasidaro sunku kvėpuoti.

girtas ir piktas žvėris, spjaudosi ir drąskosi, o tu tik auka, tu tik vaikas, tu tik vaiduoklis, tu tik tegali stovėti.
prieš 5 metus paskutiniai žodžiai, kuriuos tada pasakė, buvo keiksmažodžiai ir kaltinimas, kad esu melagė, o tu tik mergaitė, tu tik liūdna, tu tik raudona akvarėlė, tu tik tegali klausytis.

ausinės
visu garsu
su neaiškia muzika,
nes, dieve mano,
juk
taip skaudu girdėti
kas dedasi
aplinkui.
pamenu
kovos judesius -
nindzes ir karatė.
juokas,
tu buvai geras.
ir skausmas.

kai man keturi, tėvelis buvo juokingas ir geras,
o mano meili mamytė mane mušė jei padarydavau kažką negero.
kai man devyneri, aš bijau grįžti namo po mokyklos,
o mano liūdna motina verkdavo, nes tėvas ją mušdavo.
(nupirkdavo gėlių ir atsiprašydavo, kai išsimiegodavo)
kai man dešimt, žiūriu kaip krenta žemė ant mano geriausios draugės karsto,
o aš pradedu rašyti apie mirtį ir širdgėlą.
kai man trylika, nekenčiu savęs labai smarkiai,
o mano riešai ir lūpos šlapiai parausta.
kai man penkiolika, tampu bespalvė ir permatoma,
o mano širdis amžiams užsidaro į narvelį.
kai man aštuoniolika, vis dar egzistuoju ir krutu,
o mano mintys susideda iš pasikartojančių "viskas gerai", amžinai.

tad viskas gerai, rėk ant manęs, kaip rėkė jie abu, o aš tylėsiu. nes taip užaugau. beprasmiška kažką rašyti, taip. viso gero.

i destroyed myself so you could not

You think of me just like a butterfly
You wanna pin me to your wall so I can never fly.
Just like a flower that you need to dry
Caught between two books, squeeze me till I die.

šiandien vėl sapnavau praeities šešėlius. sako, kad jeigu galvoji apie kažką prieš užmigdamas, tai tą kažką ir sapnuosi. tik kad aš negalvojau. ir atsibundi tada tokia šiaip sau, kaip su šlapiu skuduru gavusi per veidą ar apipilta vandeniu bemiegant. galvoji. galvoji kaip čia taip, kodėl ir vėl. ir visą dieną vis prisimeni ir jautiesi keistai, išėjusi iš realybės. tikiuosi rytoj bus geriau.

some are born to sweet delight, some are born to endless night

I drink to our ruined house, to the dolor of my life, to our loneliness together; and to you I raise my glass, to lying lips that have betrayed us, to dead-cold pitiless eyes, and to the hard realities; that the world is brutal and coarse, that God, in fact, has not saved us.

istorija ir įvykiai kartojasi, kaip visada.

iš pradžių viskas būna saldu(!) ir šilta: tobuli pokalbiai, tiesmukas tyrinėjimas, nekaltas smalsumas, nuoširdi šypsena. kartais tai užtrunka ilgiau, kartais trumpiau. bet tada mergaitė pradeda jaustis nesuprasta, jai norisi pabūti vienai, norisi verkti ir pasimirti. bet mergaitė yra gera, neparodo ir nepasako apie kančią bei neapykantą, tik tyliai pasitraukia iš gyvųjų tarpo, išeina į tamsias sustingusias vietas ir ten kurį laiką pasilieka. neilgam, juk mylimasis laukia, nekantrauja. kviečia žaisti ir mylėti. mergaitė tyliai tyliai, kaip maža išsigandusi pelytė, pradeda save krebždenti. tyliai tyliai, kad tik niekas neišgirstų, kad tik niekas nesuprastų. pelytė įsitikina, kad yra saugi ir staiga išauga į chimerą: su aštriais dantimis, sunkiomis kanopomis bei skaudžiu geluonimi.

ir nugrimzta į destrukcijos juodumą.

nagais į mėsą (kol oda atkimba ir lieka pusmėnuliukai) , gniaužtais rauti plaukus (kol atrodo išsirausi kuokštus), kąsti rankas (kol nebegali ir kitą dieną ieškai mėlynių, nes tai trofėjus), akėti nagais odą (kol lieka kruvinos provėžos), kumščiuoti sau į pilvą (kol jauti, kad apsivemsi ir nebegali kvėpuoti), sugniaužti kumštį ir smūgiuoti į veidą (kol pradedi spjaudytis krauju ir pusė veido dilgčioja net neprilietus). ir vėl. ir vėl, ir vėl. vėl. vėlei (kol pasidaro geriau, iki kolei pradedi jaustis kaip žmogus, o ne liūtas, ne ožka, ne gyvatė, ne pelė. ne baidyklė).

tada atsidūsti bei pakyli. ir viskas gerai. chimera susitraukia iki pelytės, pelytė išauga į mergaitę. mergaitė išslenka iš nebūties vietų, šypsosi. mylimas vaikinas neklausia, nekyla jokių klausimų (galbūt dėl to, jog pelytė įjungė dušo srovę garsams paslėpti?). nepastebi pusmėnuliukų, mėlynių ant rankų ir veido, nepastebi kruvinų arimų, ašarų. nieko nepastebi, ničnieko. gal mergaitei-pelytei-chimerai taip pat lengvai gautųsi išeiti? niekas nepastebėtų, nes niekas atidžiai nežiūri, niekada. o viskas juk čia pat. visas karas, visi mūšiai, visos žudynės, neteisybės ir prievartavimai. bet tiesa bjauri ir sunki, švinas kūdikio ašarose, todėl niekas nesigilina. per šleikštu.

kaip gi kažkas gali visą gyvenimą mylėti mergaitę, kuri negali pasveikti? aš negaliu.
veidrodžiai. koks brutalus išradimas.