some are born to sweet delight, some are born to endless night

I drink to our ruined house, to the dolor of my life, to our loneliness together; and to you I raise my glass, to lying lips that have betrayed us, to dead-cold pitiless eyes, and to the hard realities; that the world is brutal and coarse, that God, in fact, has not saved us.

istorija ir įvykiai kartojasi, kaip visada.

iš pradžių viskas būna saldu(!) ir šilta: tobuli pokalbiai, tiesmukas tyrinėjimas, nekaltas smalsumas, nuoširdi šypsena. kartais tai užtrunka ilgiau, kartais trumpiau. bet tada mergaitė pradeda jaustis nesuprasta, jai norisi pabūti vienai, norisi verkti ir pasimirti. bet mergaitė yra gera, neparodo ir nepasako apie kančią bei neapykantą, tik tyliai pasitraukia iš gyvųjų tarpo, išeina į tamsias sustingusias vietas ir ten kurį laiką pasilieka. neilgam, juk mylimasis laukia, nekantrauja. kviečia žaisti ir mylėti. mergaitė tyliai tyliai, kaip maža išsigandusi pelytė, pradeda save krebždenti. tyliai tyliai, kad tik niekas neišgirstų, kad tik niekas nesuprastų. pelytė įsitikina, kad yra saugi ir staiga išauga į chimerą: su aštriais dantimis, sunkiomis kanopomis bei skaudžiu geluonimi.

ir nugrimzta į destrukcijos juodumą.

nagais į mėsą (kol oda atkimba ir lieka pusmėnuliukai) , gniaužtais rauti plaukus (kol atrodo išsirausi kuokštus), kąsti rankas (kol nebegali ir kitą dieną ieškai mėlynių, nes tai trofėjus), akėti nagais odą (kol lieka kruvinos provėžos), kumščiuoti sau į pilvą (kol jauti, kad apsivemsi ir nebegali kvėpuoti), sugniaužti kumštį ir smūgiuoti į veidą (kol pradedi spjaudytis krauju ir pusė veido dilgčioja net neprilietus). ir vėl. ir vėl, ir vėl. vėl. vėlei (kol pasidaro geriau, iki kolei pradedi jaustis kaip žmogus, o ne liūtas, ne ožka, ne gyvatė, ne pelė. ne baidyklė).

tada atsidūsti bei pakyli. ir viskas gerai. chimera susitraukia iki pelytės, pelytė išauga į mergaitę. mergaitė išslenka iš nebūties vietų, šypsosi. mylimas vaikinas neklausia, nekyla jokių klausimų (galbūt dėl to, jog pelytė įjungė dušo srovę garsams paslėpti?). nepastebi pusmėnuliukų, mėlynių ant rankų ir veido, nepastebi kruvinų arimų, ašarų. nieko nepastebi, ničnieko. gal mergaitei-pelytei-chimerai taip pat lengvai gautųsi išeiti? niekas nepastebėtų, nes niekas atidžiai nežiūri, niekada. o viskas juk čia pat. visas karas, visi mūšiai, visos žudynės, neteisybės ir prievartavimai. bet tiesa bjauri ir sunki, švinas kūdikio ašarose, todėl niekas nesigilina. per šleikštu.

kaip gi kažkas gali visą gyvenimą mylėti mergaitę, kuri negali pasveikti? aš negaliu.
veidrodžiai. koks brutalus išradimas.