LEGENDA APIE ŽALIAAKIĄ MERGINĄ
Šią legendą žino tos, kurios nors kartą per savo vargą gyvenimą kentėjo dėl meilės, dėl vyro, kurio niekada neturėjo, bet mylėjo labiau už viską pasaulyje.
Kai pasaulyje nekaraliavo bedieviai pinigai ir žmonių protų nevaldė šaltos mašinos, Žemėje gimė mergaitė žaliomis, lyg Amazonės miškai akimis. Dievų jai buvo paskirta išgyventi didžią kančią ir širdgėlą, kol ji suaugs. Taip ir mainėsi diena su naktimi. Čia žemę nuklodavo sniegas, čia - sausros išvarginti smėliai tyliai dejavo. Iš kūdikio išaugo jauna mergina, kurios ugniniuose plaukuose žaidė liepsnos, o prietaringi žmonės saugodavosi jos, lyg maro, šnibždėdamiesi tarpusavy, kad toji žaliaakė su neįprasta plaukų spalva yra pikta ir negera deivė, kuri buvo nubausta ir įkalinta trapiame žmogaus kūne.
Bet jai ir nereikėjo žmonių. Nereikėjo draugų.
Merginos sieloje blaškėsi vilkas, kuris neramiomis akimis žvelgė pro žalias josios akis. Naktimis mergina nepajėgė sumerkti savo akių, nes vilkas joje kaukdavo užvertęs galvą į nakties dangų, priversdamas žvaigždes raudoti ir kristi į nebūtį, bet tą širdį veriantį kauksmą girdėdavo tik ji pati.
Raudonplaukės prisibijojo ir todėl, kad ji elgėsi lyg laukinis padaras, priešindavosi bet kokiai valdžiai. Eisena tarsi žviegė, kad nevalia jos tramdyti, nes liepsnojantis pyktis išdegintų bet kokią širdį. Ji buvo nevaldoma, laisva ir nepriklausoma, bastėsi viena ir žiūrėjo į visus iš aukšto, tarsi niekindama, o akyse švietė meilė, pyktis ir aistra – neatsiejami dalykai, merginos esybės pagrindas. Jos laukinė prigimtis pykosi su pasauliu, merginai nederėjo vaikščioti žeme, jos būtis buvo daug aukščiau už paprastus žmones.
Turbūt jie neperdėjo, kad ta mergina buvo nubaustoji deivė.
Sakoma, jos meilė buvo beribė, laukinė ir arši, karšta ir ištikima. Bet jos meilei niekada nebuvo lemta pasirodyti. Iš nežinia kur atsiradęs šviesiaplaukis pavergė tos merginos širdį ir sielą, amžiams pasivogė jos ramius sapnus ir atėmė iš merginos laisvę.
Aplink šviesiaplaukį dievaitį sklandė paukščiai, žvėrys jo nebijojo, o žmonės tik pamatę laikydavo jį didvyriu ir iš kart įsimylėdavo. Ta mergina be vardo irgi pakliuvo į dievaičio žabangas.
Auksiniai plaukai, tvirtas kūnas ir tyras žvilgsnis. Vienas bučinys, kurį tąkart dievaitis įteikė merginai, buvo nuodai. Visa savo esybe pamilusi dievaitį, mergina klajojo jo ieškodama. Išnaršė pasaulį, bet šviesiaplaukis dievaitis dingo lyg vėjas, palikęs ją vieną.
Ir staiga merginos viduje prasidėjo Apokalipsė. Dievų paskirtas kančios ir širdgėlos gyvenimas sunaikino merginos vidų.
Nevaldomas pyktis, persipynęs su meile ir aistra, persmelkė randonplaukės kūną.
Ta mergina neatleidžia. Ji neverkdavo, savo širdgėlą paversdavo pykčiu, kuris nušluodavo nuo žemės ištisus kaimelius ir trobas. Tapo žudike, skaudino visus, kuriuos tik pamatydavo.
Viduje esantis vilkas kaukė lyg prieš mirtį – nepaliaujamai, karštai ir liūdnai.
Mergina ilgai nesuprato, kad vilkas kaukė todėl, kad norėjo ištrūkti.
Ji sukaupė viską, ką savyje dar turėjo: meilę, aistrą, pragaištingojo bučinio prisiminimą, svetimo varvančio kraujo jos rankomis vaizdinį, laukinę prigimtį ir, žinoma, žudantį pyktį.
Mergina su peiliu išspjovė sau širdį, užvertusi galvą į dangų suklykė mylimojo vardą taip, kaip vilkas jos viduje kaukė ištisas nebūties naktis. Graudžiai, liūdnai, karštai.
Raudonplaukė žaliomis akimis, mylėjusi vieną vienintelį vyrą, ta pati mergina, kuri nepriklausė niekam, o dabar užsirakino narve, atgimė.
Ji atgimė vilke, kuri išsiveržė iš jos sielos. Tos vilkės akyse degė miestai.
Tą merginą vadina Liepsnojančia Vilke tų lūpose, kurios myli ir kenčia dėl vyrų, kurių niekada neturėjo.
