Fuck the world.
kartais man atrodo, kad mano visas gyvenimas susidėjęs iš laukimo. iš amžino ko nors laukimo.
aš laukiau meilės. kai ją gavau, laukiau kada ji baigsis. laukiau ir Jo, o kai Jį gavau, laukiau jo žinučių, kurios tarsi patvirtintų, kad aš dar kažką reiškiu šiam pasauly. aš laukiau mokslų pabaigos, laukiau vasaros. aš laukiau, kol gyvenimas bus laimingas. laukiau vėluojančių draugų ir laukiau kol užmigsiu besivartydama lovoj. laukiau pamokų galo ir laukiau nakties. laukiau ir kokių nors serialų, kurie man patikdavo. laukiau gimtadienio, laukiau švenčių ir laukiau penktadienių. laukiau kokio nors ženklo... laukiu.
manęs laukė, kol aš gimsiu.
ir dabar mano galvoje laukti skamba lyg kažkoks svetimas žodis.
ir nors ir kaip mes smarkiai kartais mylime žmogų, nors ir kaip norime, kad jam viskas būtų gerai, nesvarbu, kad dėl jo galėtume paaukoti pasaulį, jam tai nepadės. nesvarbu, kad atidavei jam savo laiką, atidavei savo rūpestį ar savo pasitikėjimą, savo viltis ir svajones, nesvarbu, kad sakei, jog myli, nesvarbu, nes viskas galų gale baigsis. jūsų žodžiai išnyks, meilė surūdys, o gyvenimas ir toliau tekės sava vaga, tik jūs jausitės tarsi išmesti iš mašinos ir stebėdami ją nuvažiuojant valysitės purvą nuo drabužių.
ir nesvarbu kaip smarkiai tą žmogų mylėtit, nesvarbu ką atiduosit ar jau atidavėt, užtenka vieno kivirčo, užtenka ko nors, kas atstumtų ir viskas baigta.
prisiminsit tiktai tai, kaip nesustodami kalbėjotės, o dabar nebus pasisveikinimo žodžio, nebus rūpestingo apkabinimo, bus tik tyla ir kreivi žvilgsniai, šiurkštūs žodžiai ir suvokimas, kad jūs svetimi žmonės. galėsi tik verkti įsikniaubęs į pagalvę, kad viską praradai.
galėsi viltis, kad viskas bus gerai.
kaip vyleisi, kad jūs būsite amžinai. ir kaip vyleisi, kad mylėsit vienas kitą, kad būsit laimingi ir niekas nestos skersai jūsų kelio.
niekas to ir nedarė.
aš laukiau meilės. kai ją gavau, laukiau kada ji baigsis. laukiau ir Jo, o kai Jį gavau, laukiau jo žinučių, kurios tarsi patvirtintų, kad aš dar kažką reiškiu šiam pasauly. aš laukiau mokslų pabaigos, laukiau vasaros. aš laukiau, kol gyvenimas bus laimingas. laukiau vėluojančių draugų ir laukiau kol užmigsiu besivartydama lovoj. laukiau pamokų galo ir laukiau nakties. laukiau ir kokių nors serialų, kurie man patikdavo. laukiau gimtadienio, laukiau švenčių ir laukiau penktadienių. laukiau kokio nors ženklo... laukiu.
manęs laukė, kol aš gimsiu.
ir dabar mano galvoje laukti skamba lyg kažkoks svetimas žodis.
ir nors ir kaip mes smarkiai kartais mylime žmogų, nors ir kaip norime, kad jam viskas būtų gerai, nesvarbu, kad dėl jo galėtume paaukoti pasaulį, jam tai nepadės. nesvarbu, kad atidavei jam savo laiką, atidavei savo rūpestį ar savo pasitikėjimą, savo viltis ir svajones, nesvarbu, kad sakei, jog myli, nesvarbu, nes viskas galų gale baigsis. jūsų žodžiai išnyks, meilė surūdys, o gyvenimas ir toliau tekės sava vaga, tik jūs jausitės tarsi išmesti iš mašinos ir stebėdami ją nuvažiuojant valysitės purvą nuo drabužių.
ir nesvarbu kaip smarkiai tą žmogų mylėtit, nesvarbu ką atiduosit ar jau atidavėt, užtenka vieno kivirčo, užtenka ko nors, kas atstumtų ir viskas baigta.
prisiminsit tiktai tai, kaip nesustodami kalbėjotės, o dabar nebus pasisveikinimo žodžio, nebus rūpestingo apkabinimo, bus tik tyla ir kreivi žvilgsniai, šiurkštūs žodžiai ir suvokimas, kad jūs svetimi žmonės. galėsi tik verkti įsikniaubęs į pagalvę, kad viską praradai.
galėsi viltis, kad viskas bus gerai.
kaip vyleisi, kad jūs būsite amžinai. ir kaip vyleisi, kad mylėsit vienas kitą, kad būsit laimingi ir niekas nestos skersai jūsų kelio.
niekas to ir nedarė.
tik jūs patys.
keistas gniužalas gerklėj, neduodantis įkvėpti. tai štai, aš stoviu ir laukiu.
aš myliu, bet tyliu. bijau net ištarti, nes viskas gali sugriūti. viskas, ką kruopščiai lipdžiau iš duženų, viskas, ką įsivaizdavau ir kūriau savo galvoje gali išnykti. ir tada kaltinsiu tik save.
todėl aš tegaliu tik stovėti.
mus skiria amžiai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą