Aš tau pasakiau: "išmoksiu mylėti, išmoksiu kentėti... tyliau už visus."
tik su tavim aš galiu kalbėtis apie savo meilę ir tu mane suprasi.
bet aš ne apie tai.
bet aš ne apie tai.
grįžau.
ar per vasarą aš pasikeičiau? išore nebent tai, kad pailgėjo plaukai ir šiek tiek parudėjau (shit). vidumi? vidus, vidus, vidus, vidus... siela, jausmai, emocijos, prisiminimai...
ką žinau. jaučiuos sveikesnė, stabilesnės psichikos. su sudraskyta širdimi, išduota ir pamesta, apdumtomis akimis. ir čia ne jis kaltas.
o gal turbūt aš pati kalta. aš įskaudinau ir save ir jas abi. esu tokia užsispyrus. negalinti nusileist.
liepsnų mergaitė.
liepsnojantis vilkas.
liepsnelė.
tiesiog mergina, kurios nuotaika keičiasi kaip vėjas, kuri per vieną žingsnį nuo depresijos, kuri vis dar trokšta mirti.
bet štai aš meluoju sau, kad man viskas gerai ir juokiuosi, kalbu paviršutiniškom temom kaip ir visi, myliu tyliai.
su meile galvoju apie būdus nusižudyti. :) kaip nors įdomiai, suprantat? juk taip pabodę tie "pasikorė, prsigėrė vaistų, nušoko nuo aukšto pastato"... aš noriu ko nors super originalaus.
labiausiai domina su pistoletu išsitaškyt smegenis.
galit nepradėt manęs atkalbinėt ar sakyt tokių ar anokių beprasmiškų žodžių, kurie atseit turėtų mane sulaikyt.
todėl aš ir nekalbu apie tai, nes per jautriai reaguojat, meilutės. kalbu ramiai. apgalvotai. suprantu, apie ką šneku ir kokios bus pasekmės, suprantu kaip tai rimta.
o jeigu apie ką nors linksmiau, tai sėdžiu štai prie kompiuterio su iškovotu paskolintu monitorium, leidžiu dieneles vėjais ir nesuku sau galvos dėl to.
šiek tiek pamąstau apie mokyklą, bet nekuriu sau planų, kad štai stengsiuos mokytis, žinau, kad vis tiek nesistengsiu.
dar galvoju apie blondiną. dabar nebe taip skauda. tiesiog mintyse nevalingai susideda mūsų būti ir nebūti pokalbiai, aš šiek tiek pasiilgstu jo, pagalvoju kaip jis dabar atrodo ir ar pasikeitė.
dar galvoju apie draugus.
ir šiaip galvoju daug apie save. vis dar galvoju. mąstau, mintiju ir klaidžioju po savęs ieškojimo pasaulį.
po velnių, kaip sunku.
ir kodėl aš vargstu?
juk galiu būt bet kas. pagal nuotaiką apsirengiu tai laisvais makaluojančiais drabužiais ir išmetu rėmą, vaidindama gatvės paną. o kartais visą dieną prasitrinu namie su pižama ir nešukuotais plaukais. o kartais išeinu į miestą su trumpais šortukais ir vaikštau viena po parduotuves vaidindama labai suaugusių merginą.
turbūt dažniausiai apsirengiu patogiais rūbais ir veikiu šį bei tą, stumiu laiką ir galvoju.
myliu aš jus visus. tikrai myliu. už tai, kokie esat. kad esat. nors jūs mane ir skaudinat. nuviliat. labai labai skaudinat. bet tai nesvarbu, ar gi ne?
nes aš labai dažnai mylėdama tyliu.
ar per vasarą aš pasikeičiau? išore nebent tai, kad pailgėjo plaukai ir šiek tiek parudėjau (shit). vidumi? vidus, vidus, vidus, vidus... siela, jausmai, emocijos, prisiminimai...
ką žinau. jaučiuos sveikesnė, stabilesnės psichikos. su sudraskyta širdimi, išduota ir pamesta, apdumtomis akimis. ir čia ne jis kaltas.
o gal turbūt aš pati kalta. aš įskaudinau ir save ir jas abi. esu tokia užsispyrus. negalinti nusileist.
liepsnų mergaitė.
liepsnojantis vilkas.
liepsnelė.
tiesiog mergina, kurios nuotaika keičiasi kaip vėjas, kuri per vieną žingsnį nuo depresijos, kuri vis dar trokšta mirti.
bet štai aš meluoju sau, kad man viskas gerai ir juokiuosi, kalbu paviršutiniškom temom kaip ir visi, myliu tyliai.
su meile galvoju apie būdus nusižudyti. :) kaip nors įdomiai, suprantat? juk taip pabodę tie "pasikorė, prsigėrė vaistų, nušoko nuo aukšto pastato"... aš noriu ko nors super originalaus.
labiausiai domina su pistoletu išsitaškyt smegenis.
galit nepradėt manęs atkalbinėt ar sakyt tokių ar anokių beprasmiškų žodžių, kurie atseit turėtų mane sulaikyt.
todėl aš ir nekalbu apie tai, nes per jautriai reaguojat, meilutės. kalbu ramiai. apgalvotai. suprantu, apie ką šneku ir kokios bus pasekmės, suprantu kaip tai rimta.
o jeigu apie ką nors linksmiau, tai sėdžiu štai prie kompiuterio su iškovotu paskolintu monitorium, leidžiu dieneles vėjais ir nesuku sau galvos dėl to.
šiek tiek pamąstau apie mokyklą, bet nekuriu sau planų, kad štai stengsiuos mokytis, žinau, kad vis tiek nesistengsiu.
dar galvoju apie blondiną. dabar nebe taip skauda. tiesiog mintyse nevalingai susideda mūsų būti ir nebūti pokalbiai, aš šiek tiek pasiilgstu jo, pagalvoju kaip jis dabar atrodo ir ar pasikeitė.
dar galvoju apie draugus.
ir šiaip galvoju daug apie save. vis dar galvoju. mąstau, mintiju ir klaidžioju po savęs ieškojimo pasaulį.
po velnių, kaip sunku.
ir kodėl aš vargstu?
juk galiu būt bet kas. pagal nuotaiką apsirengiu tai laisvais makaluojančiais drabužiais ir išmetu rėmą, vaidindama gatvės paną. o kartais visą dieną prasitrinu namie su pižama ir nešukuotais plaukais. o kartais išeinu į miestą su trumpais šortukais ir vaikštau viena po parduotuves vaidindama labai suaugusių merginą.
turbūt dažniausiai apsirengiu patogiais rūbais ir veikiu šį bei tą, stumiu laiką ir galvoju.
myliu aš jus visus. tikrai myliu. už tai, kokie esat. kad esat. nors jūs mane ir skaudinat. nuviliat. labai labai skaudinat. bet tai nesvarbu, ar gi ne?
nes aš labai dažnai mylėdama tyliu.
2 komentarai:
Išsitaškyti pistoletu smegenis - banalu. Trust me. Nėra nei vieno būdo, kaip mirti gražiai ir dramatiškai. Bent jau savižudybės atveju. Ne, aš tavęs nestabdysiu. Nes, kad ir kiek kalbėčiau, tai visvien tau negros giliai galvoje. Verksiu. Ir paskui ateisiu į savižudžių planetą pas tave.
žinau, kad pistoletas yra banalu, bet suaugusi norėsiu jį turėti :D
šiaip ar taip... na, aš tau papasakosiu apie tai kitam savo įraše. nes reiktų rašyt truputį daug.
ne, ir tu neisi paskui mane. aš to neverta. žmonės ateina ir išeina, žmonės skaudina. aš skaudinu. aš išeinu.
Rašyti komentarą