i got ice in my veins, blood in my eye. hate in my heart, love in my mind

Stay strong.

vakar vakare pirmą kartą nuoširdžiai sau pasakiau:

aš taip pavargau, Dieve, taip pavargau. 

tada trinktelėjau sau į kaktą, kad Dievo nesišaukčiau, nes jo matyt nėra, kitaip jau nebeeičiau šia žeme. jis būtų išklausęs.

pavargau gyventi. keltis, rengtis, šypsotis, valgyti, kalbėti, GALVOTI.

ir turbūt keista, bet noriu save pasmerkti. noriu dar labiau kentėti. kaip ta mergina iš "Trylika priežasčių kodėl". ji nesąmoningai juodino sau gyvenimą, na, gal jau ir sąmoningai, kai atsidavė ir leidosi būt išprievartaujama.
jai pasidarė taip bloga gyventi, tapo taip lengva mirti.
vakar galvojau, ar man išeiti tyliai ar palikti kokį atsisveikino laiškelį. galvojau, ką reiktų padaryti.
aš nenoriu, kad jūs verktumėt ar pasigęstumėt manęs. kad ir kaip mirsiu, tai bus svajonės išsipildymas. turėtumėt džiaugtis.
bet niekam nelinkiu patirti to, ką aš patiriu. niekam. kitas žmogus galėtų to ir neištvert, bet mane gyvenimas jau tiek kartų buvo parklupdęs ir privertęs raudoti, kad vis dėlto užsiauginau šiokią tokią odą.

ir aš nežinau, kaip paaiškinti tą savo norą, troškimą, siekį mirti.
aš nežinau kada tai bus. bet taip bus. aš jums prižadu. visiems.
esu žodžio žmogus.