once i swore i would die for you, but i never meant like this

When your day is long,

and the night is yours alone,

when you're sure you've had enough

of this life,

then hang on.

kartais, kai save prisimenu, atrodau tokia... hm... nežinau ar jums visoms sakiau, mano skaitytojos, galbūt tik Emai, o galbūt ir niekam, bet kartą važinėjomės dviračiais su dviem kaiminystėje gyvenančiais draugais. ir aš jau buvou prie posūkio į savo gatvę namo, kai vienas iš tų draugų kažkaip.. užsivedė kalba ir pasakė, kad aš jam patinku. suprantat, aš jau tada, būdama maža, buvau susidariusi vaizdą, ko noriu. galbūt tiksliau to, ko nenoriu. o tas vaikis buvo dramblotas, kvailo veido, žemas ir jo motina dažnai lankydavosi mokykloje, nes jis dažnai susimušdavo su kuo nors. ir taigi, ne tai, kad aš jam gražiai atsakyčiau, bet suklykiau per visą gatvę "APSIPISK grabais!". can u imagine that? i bet u can. ir nuvažiavau.

daugiau niekad su juo nebekalbėjau.


iš tikrųjų, nežinau ką sau maniau šitaip sužviegdama. galėjo ir kaimynai išgirsti. bet jis man tikrai nepatiko. ir nepatinka. bet taip negražiai pasakyt... oh god why.


pradėjau žiūrėt PLL antrą sezoną. nežinau kiek čia tęsis tas įdomumas, bet įdomu. eisiu tuojaus miegot. galvosiu apie princą su žalia/oranžine/ruda kuprine. yeah. rytoj einu į miestą... pasišopint nelegalių elementų for da big party. o mokslai... nekalbėkim apie mokslus. ne jie man galvoj, nors ir reiktų. dešimtoj ir dvyliktoj reikės, dabar ne... neeee... ir tai gavau šian 10, 10 ir 8, not bat at all.


tai tiek, labos.