there’s something disturbing about recalling a warm memory and feeling utterly cold

We’ll squeeze every second that we can from our lives, because we’re young, and we have plenty of years to grow. We’ll grow until we’re braver. We’ll grow until our bones ache and our skin wrinkles and our hair goes white, and until our hearts decide, at last, that it’s time to stop.

atsitiko taip, kad mano gyvenime atsirado du vyrai. berniukai. tiesiog berniukai. ir dabar sukuosi pakvaišusioje karuselėje tarp pirmo ir antro. ką daryti. kurį pasirinkti. vienas man patinka dėl vienų dalykų, kitas dėl kitų. abu yra itin skirtingi, abu savaip mieli, gražūs, užvedantys, supratingi, geri... ir svarstau, ir suku galvą. skausminga procedūra. vienas mane myli, kitas ne. greičiausiai. jeigu nebūtų antro, taip ir būčiau pasilikusi su pirmu. ramiai. viskas būtų ramu. susitaikyčiau su jo nebuvimu, priprasčiau prie šalčio. bet antras siūlo savo glėbį ir šiltumą. sakysit ir sakot, kad mesčiau pirmą. kad būtų taip paprasta... tarsi žaidimas... suprantu, kodėl taip sakot. bet nepasidaro lengviau apsispręsti. sunku. ar žmogui lengva pasirinkti kaip mirti? vieniems lengva. kiti neišdrįsta. kiti gauna ir kulką į galvą ir nuteka upės srovėle.

she is rotting quietly under her skirts with a melancholy smile, like the odour of violets given off by a decomposing body

There’s just something unsettling about studying your reflection. It’s not a matter of being dissatisfied with your face or of being embarrassed by your vanity. Maybe it’s that when you gaze into your own eyes, you don’t see what you wish to see—or glimpse something that you wish weren’t there.

ir kybau per dieną prie telefono, kybau prie kompiuterio. nesiskubinu rašyti pirma, oj ne. bet kartais vistiek parašau. tu atrašai kada gali. galvoju: "nieko tokio. dabar tu užsiėmęs, juk tu toks užsiėmęs žmogus. pasirašinėsim vakare, kai grįši namo." ir grįžti. ir atrašai kada gali. užsiėmęs, užsiėmęs... o aš ir kybau, ir kybau... ir tada sulaukiu labanakt, o kartais ir nelabai sulaukiu. bet nieko, suprantu. tu užsiėmęs žmogus. pavargsti. viskas gerai. gerai. reikia suprasti. reikia nebūti clingy attention whore. tokių nieks nemėgsta. nemėgsta. todėl atrašau kada tik gali man atrašyt. nieko tokio, kad negali. viskas gerai. gerai, sakau.

i feel so distant. so out of touch, so out of space. i want to call you my home, but you aren't. i guess it can't be like in those romantic books, movies and shit. i want you to understand me, but i feel like drowning. i can't tell you how cold and sad and distant i feel whenever i'm around you. you would feel hurt. i want you to believe that i do feel like at home around you... maybe if you believe that, it would somehow become true. it feels like i'm trying really hard to love you and i know i shouldn't try because love should come naturally. maybe i need to let go... i desire to belong. i only want to have one human in my life. the one who would know me for what i am truly. but maybe that's only possible in fairy tales... yeah, probably...

atsiprašau.

if i had a voice i'd sing, if i had a heart i could love you

Just as the man who is hanging himself, after kicking away the stool on which he stood, the final shore, rather than feeling the leap which he is making into the void feels only the rope which holds him, held to the end, held more than ever, bound as he had never been before to the existence he would like to leave.

i struggle so much to care about myself. i care enough to get out of the bed and take a shower but not enough to eat breakfast.

***

ne, nemanau, kad jį myliu. bent jau dar ne. dar ne. nesinori. bijau. svarstau ir analizuoju. gal šiek tiek svajoju. šiek tiek dvejoju. palaikau atstumą. atstumas yra gerai. atstumas yra protinga. atstumas tiek kūnais, tiek mintimis neleidžia man visos savęs atiduoti jam. norėčiau nepriklausyti. bet žmogus natūraliai visada kažkam priklauso. norėčiau netingėti. kai kurie netingi. jiems gera. man šiek tiek liūdniau. ką padarysi.

***

there are moments when i want to say that i love you. and there are moments when i don't know why i am with you, and i feel nothing good, i feel distant and cold and hard to touch. i never say that i love you. i still think it's not real. i'm afraid. maybe you are too? but in that moment, when you were looking straight into my eyes, stroking my face, our bodies pressed together, i swear i thought i've felt your love. i thought i saw it in your eyes, that pretty bright eyes of yours. they were warm. they were caring.
in that moment you loved me and i loved you too.
i was in a bliss.

let her remain where she is. a constellation away

Is there anybody here
Who hears me crying?
I'm dying.
Is there anybody here
When it's over?
Over?
I'm just passing the time
Wondering how you people will ever survive.

kartais. o gal visada.
kas galėtų pasakyt?

***

he says i'm lucky because he's smart and handsome. a few hours later he says he's lucky because i suck his dick.
the difference makes me cringe.
i'm not a magical girl.
i'm nothing special.
some say i am. but most of you don't see any magic in me. and that's okay. that's how it should be. it's normal. i'm normal. i'm fine.

***

nieko labai neįvyko. įvyko, bet nemanau, kad noriu čia rašyti. o kam. o kam... #still_living

you don’t have to sleep, you don’t have to dream, to have nightmares

Then she wished, more rationally, that she could love him without needing him. Need gave him power without his trying; need was the choicelessness she often felt around him.

i've been hurt. i've been used. i cried, i cried. i loved. i cried so much that now days, weeks, months, years passes away and not a single tear flows down my cheek. there's days when everything pills up and all i wish to do is cry. but i don't. i hold back. i can't, i mustn't, i'm strong, i'm not some stupid girl who's crying over stupid things. i'm untouchable, i'm better, i'm not hurt, i can't cry. i feel weak and fragile when i cry. and i hate that feeling. it's that simple, after all.
and you say i'm so passive, you sound like you're angry when you say that i just don't care whenever you fuck me and leave me. but i do care. i care. and i want to tell you why i act like i don't care, why i say that i won't hold you back from running away. i wish you to stay. i need. i long for you. sometimes.. sometimes i even think about loving you even if it scares me to death. it's hard to breath. i ramble so much. i'm so sorry. i want to stay distant, i want to feel independent, i want to feel like i really don't need you, like you're nothing, like you're one of those nameless guys that i've kissed. but you're not. i feel alone. i don't want you to left me. for fuck's sake, i hate you. you make me cry. YOU, of all fucking people. you, the derp, anime trash, fucking weeaboo. i hate to care about a boy. i want to remain calm. i want to feel numb.
i loved, i was mad. i did things to myself. i was self-destructive. i did not care if he used me. and he DID used me. i was like a toy to play with for several times and then be left in the corner. he damaged me. and now you came into my life. and i just don't know anymore. the state i lived in for several years is fading, it's changing. and i'm so scared. so i act like i don't care if you go away. maybe i want to know if you will come back to me. i say i would be upset a little if you break up with me. but the truth is...

no, it's nothing. i'm just being silly again. everything is fine. all is good.

turn your wounds into wisdom

Vincent Van Gogh used to eat yellow paint because he thought it would get the happiness inside him. Many people thought he was mad and stupid for doing so because the paint was toxic, never mind that it was obvious that eating paint couldn’t possible have any direct correlation to one’s happiness, but I never saw that. If you were so unhappy that even the maddest ideas could possible work, like painting the walls of your internal organs yellow, then you are going to do it. It’s really no different than falling in love or taking drugs. There is a greater risk of getting your heart broken or overdosing, but people still do it everyday because there was always that chance it could make things better. Everyone has their yellow paint.

būk atsargi, mergaite. nepamiršk. niekada nepamiršk. nepasiduok. neapsileisk. vis dar pameni kaip skauda. vis dar žinai. nepatinka, nepatinka. kartok kol užmigsi. kartok kol nebesuprasi prasmės. kartok kol pati tuo tikėsi. būk apdairi. nesileisk įpainiojama į tą velniavą. tau to nereikia, juk žinai. esi laiminga ir be to. juk esi, taip? žinau, kad bijai. o kas, jeigu? bet nesijaudink, taip neatsitiks. tu pasimokei. viskas bus gerai. kad ir kas benutiktų, šį kartą taip nebeskaudės. tu stipri. išgyvenai. išgyvensi. tu tvirta. neatversi savęs kaip dėžutės. neatskleisi savęs kaip paveikslo. laikysiesi. ir laimėsi.
tai viskas, kas tau liko.

***

aš noriu, kad tai būtų svarbu. kad rūpėtų. kad mano kūnas virpėtų, vibruotų, trūkčiotų, eitų elektros bangomis, glaustųsi prie tavęs savaime. aš noriu, kad tavo bučiniai mane verstų jausti kaip žarnos vartosi pilve, ir taip, šneku apie drugelius. noriu, kad tavo bučiniai verstų mane apsvaigti, vėliau net aiškiai nebeprisiminti kas vyko. noriu, kad tavo bučiniai verstų mane kažką jausti. todėl bučiuoju tave ir įsivaizduoju, kad visa tai vyksta. kad jaučiu. kad gera. kad mintys sukasi. kad linksta kojos. kad darosi sunku kvėpuoti. juk taip būdavo. visas kūnas liepsnodavo. būdavau liepsnų mergaitė. godi, geidulinga, aistringa, nepasotinama. egoistiška. įsimylėjusi. pakvaišusi. norėjau dar ir dar, ir dar. dabar noriu irgi. noriu justi. kažką, prašau. bučiuoju tave ir akimis maldauju: "prašau, priversk mane pamiršti." turiu tave ir naudoju. naudoju, kad priverstum mane kažką justi. tikiuosi, kad viskas pasikeis.

***

and you tell him a story
with a smile on your face
and he goes
but she was drunk
she was asking for this

and then you tell yourself
it doesn't matter
it's all okay
he's different
and you believe it

you tel yourself the same
when he's not stopping
touching you

who sent this wanderer, who comes in darkness?

Ar turiu aš kūną, ar neturiu?
Ar esu tas, kad esu, ar - kaip tik nesu?
Svarstydamas šitokius štai klausimus,
Sėdžiu, atsišliejęs uolos, o metai sau eina,
Kol galiausiai žole apželia mano kojos,
O raudonos dulkės nukloja mano galvą.
Ir žmonės iš pasaulio, maną, kad aš miręs,
Vyno ir vaisių aukas neša padėt prie lavono.

um.
net surrealu tai rašyt, bet laiko praėjo nedaug, o įvykių parsirado tikrai nemažai. ir tik šitai parašius suvokiu kaip gyvenimas gali pasikeisti tik per mėnesį laiko. nors iš tikrųjų labai ir nepasikeitė? tiesiog visko daug įvyko. net nežinau ar tiesiog pilti nuotrupas ar pabandyti nuosekliai papasakot. tingiu. keturios ryto, dėl ubagų meilės, ką aš čia veikiu...

***

birželis-
laukiau.
sulaukiau.
nuvažiavau pas raimondą.
pabuvau daugiau nei planavom.
vistiek buvo maža.
makaronai su svogūnėliais.
voruta.
patamsėję plaukai.
gintarė.
tie užtilę sirgaliai...
sulinkęs kateteris.
žvaigždynas ant odos.
metalas po oda.
namai.
vanduo.

liepa-
laukimas.
draugai.
velnio akmuo.
sraigtasparnis.
buvo idomu.
petro chebra.
manto chebra.
o mano patalas toks šaltas.
maurų karaliai.
vaidos kaimas.
bulvės, keptos žarijose.
šiluma palapinėj.
ir šaltas rytas.
ilgi pokalbiai telefonu.
lolas.
juokas.
tapke.
vaje.
eglės kaimas.

rugpjūtis-
lietus.
uždaryti langai.
barakas.
ema.
karklė.
purvas.
himai.
bučinys.
900~
telefonas mano tuštybei.
berniukas.
movie nites.
jokių drabužių.
ilgesys.
žagsėjimas juokiantis.
mintys
apie mokyklą.
gyvenu toliau.

no one remembers the names of the trampled flower

Truth is, something that I thought was perfect was taken away from me, and I never wanted perfect again. I wanted middle of the road, stuff I didn't care about so that I couldn't lose anything I really loved ever again.

gerai gyvenu, sakau. ir, rodos, nemeluoju. gerai gyvenu, sakau, ragaudama šiuos du paprastus žodžius. jusdama juos. gerai gyvenu, sakau tvirtai.
bet štai praeitis nenori manęs paleisti. lanko mane, kai miegu, kai esu pažeidžiama ir negaliu pati apsiginti. lanko ir lanko. iš pradžių nekreipiau dėmesio. kai tai pasikartojo antrą kartą, pagalvojau, kad gal tiesiog tokia fazė, kuri greitai praeis. tik dabar jau nebegebu suskaičiuoti kiek gi kartų nubundu su sapnu, kurio niekada nenorėčiau prisiminti, jeigu tik galėčiau. ir man taip pikta. ir liūdna. ir apmaudu. kodėl, na kodėl gi taip sunku. gerai gyvenu. šypsausi, juokiuosi, bendrauju su žmonėmis, išeinu iš namų, po truputį keliauju po pasaulį, bet štai, negaliu pabėgti nuo praeities. kaip pikta. taip pikta, kad norėtųsi verkti. vis dar tikiuosi, kad tai tik kažkokia fazė. kad nustosiu sapnuoti vieną ir tapatį.
gerai gyvenu.
kaip gi kitaip.

šiandien atvažiuoja raimonda.

i love you more than jazz, babydoll

Dabar suprantu:
kai sakei "Nepamiršk!"
ir prisiekei taip pat nepamiršti,
jau žinojai -
pamirši.

tai va.

***

nu gi blet, kol ateinu čia, sugebu pamiršt ko išvis varginaus ateit. uh, pamenu, norėjau paminėt, kad vis su kiekvienais metais mažėja bendras postų skaičius šiame bloge. idk.

***

sakau sau, kad man neberūpi. teigiu, kad nebeskauda. tvirtinu, kad nebebijau. nebepykstu, nebepykstu. ir tais momentais tuo tikiu. tais momentais šie žodžiai yra tiesa. gryniausia ir tyriausia, kiek tyra ji ir tegali būti. bet štai daužosi širdis, spurda, nori bėgti. išpila šaltas prakaitas, ausys bando sugauti kiekvieną garsą, kuris galėtų būti pavojingas. o galvoje mintys už mane pradeda maldauti: "neužeik, neužeik, prašau, pamiršk mane." sėdžiu kaip pelytė, nors prisiekiau sau, kad tokia niekada nebūsiu. kad kovosiu.
"nepyksti gi ant manęs, ar ne?" - klausi.
ne, žinoma nepykstu, tik slapčia norėčiau, kad išnyktum. išvažiuotum ir daugiau nebegrįžtum. nosis uodžia taip gerai pažįstamus kvapus ir aš nebegaliu, nebesugebėsiu. pabėgti. noriu pabėgti.

tai tiek.

my heart is so tired

Sometimes love means not being able to bear seeing the one you love the way they are, when they're not what you hoped for them.

"atsiknisk" tu sakai. "palik mane vieną" tari, sukdamas veidą į šoną. o aš stoviu. stoviu ir tyliu. kojos nejuda. ir tu panardini savo pirštus plaukų šaknyse. nešvelniai. akėji savo kaukolę tarsi blusos nepaliaujamai kapotų. nes tu tik sužeistas žvėris, išsigandęs ir pasiklydęs. ir stoviu. ir tyliu. ir matau. ir suprantu. ir man taip gaila.
šiek tiek.
pakeli rankas, uždengdamas delnais veidą, plaukai krenta ant akių. ir aš matau. matau priežastis ir tuštumą tavo juodai išbadytoje odoje; metaluose, kurie ramiai guli odoje. matau tai tavo judesiuose. judi lėtai, su atodūsiais, tarsi būtų sunku nulaikyti pečius pakeltus, ištiestus ir paruoštus pasauliui. negaliu pasakyti kodėl, bet kažko tavo judesiuose tarsi trūksta. nėra išbaigtumo, nėra elegancijos, nėra tvirtybės, nėra ryžtingumo. stoka, stoka... noriu tavęs paklausti: "kiek amžių tavyje tęsiasi žiema?", bet mano lūpos neranda tinkamų garsų. nenoriu tavęs išgąsdinti.
nežinau kaip paguosti.
noriu pasakyti, kad tai greitai praeis. bet tu ir pats žinai.
kaip žinai, kad ketvirtą valandą ryte pateka saulė. kaip žinai, kad gyvenimas nesustoja. kaip žinai, kad tai pasikartos.
ir manęs šalia tada nebebus.

people wait all week for friday, all year for summer, all life for happiness

You come home with dirt in your
mouth and under your fingernails,
say
“Mama, it’s the war out there!
It’s the war!”
She smiles slowly and
sets the table for dinner
while you say goodbye to the fairies,
to the monsters in the trees,
to the soldiers with plastic guns
hiding in the bushes,
and it’s all okay when you go to sleep
because it will still be there
when you wake up.

You smear strawberries over your
mouth at a family party, try
to convince everyone that you’re bleeding
and they laugh because you can’t
stop licking your face and giggling.
“It’s the war! Look, I’m bleeding!” They all hear brave. They all hear child.
They don’t understand yet,
and you don’t, either.
No one tells you about the war
growing inside of you, the one
you’ve been carrying like a small
country.

Now, though.
Now, you’re older.
Now, you’re 20
when you come home with
dirt in your mouth and under your fingernails, say
“It hurts, mama. The war, it hurts,”
and it’s not what you thought.
It’s not how you imagined it.
It’s quieter, more solitary.
It’s inside of you and
your body feels like a traitor,
like a home you left when you were
eight,
and how could you have ever
seen this coming?
How could you have ever been anything but a soldier?

Of course it’s the war.
It’s always been the war, sweet child.
Carry it well. Try.

ir vaikštai po kambarį be vietos. rankomis tampai megztinio kraštą, pirštai keliauja kūno linijomis, per šlaunis, perbėga klubus, pilvą, sustoja ties bamba, eina per krūtų tarpą, perbėga per iškilimus, kyla kaklu, palytėja apgamėlį po žandikauliu, apsistoja ties veidu, uždengdamos akis. nusimauni kelnes. drabužiai neguli ant odos. rankos bėgioja. stovi vidury kambario. pasimetusi. pasiklydusi. nebežiūri į nieką. negalvoji. rankos lyg gyvatės slenka drabužiais, kol lieki vien su kelnaitėmis. taip geriau. bet vistiek kažkas negerai. rankos neilsta. nebežinai ką daryti.
kaip ištrūkti
norisi ištrūkti
norisi, kad kas nors žinotų kaip tau norėtųsi išsinerti iš odos ir tapus kažkuo kitu nuskristi. suplakti sparnais ir nuskristi. norisi, kad kažkas žinotų. bet tuo pačiu niekada net negalėtum pagalvoti, kad kažkas suprastų. kad kažkas pasakytų tinkamus žodžius, kurie padėtų. kad kažkam rūpėtų. niekam nesakai. niekada. draskai ir kandžioji save. beveik neskauda. stengiesi nežiūrėti. nieko nematyti. nejausti. bet negera, negera... negali nustovėti. negali nusėdėti. visur niežti. visur skauda. bet tuo pačiu nieko nejauti. tuo pačiu jauti per daug. tuo pačiu jautiesi atbukusi. rūkas. stengiesi nesuprasti. sunku kvėpuoti. žinai, kad praeis. visada praeina. niekada neužtrunka. gerai. nelengviau. gal norėtum verkti. bet neverki. niekada neverki, melage. eini pagulėti. juk visada praeina. greitai drabužiai vėl gulės kaip reikia. ir nebesinorės skristi.

life slips away and ghosts come to play

I saw crimson and I saw blood. I saw your sadness and then I saw your sorrow. Like words on a page, my memories fluttered. I saw our trainee days and I saw the day of my judgement. I saw your chase and I saw your tears. And despite all those meaningless things - everything that led up to this point - I can say that I regret nothing. How could I kill you when you seemed so sorry?

fukk kaip nekenčiu, kai nervinuosi. iš proto einu... šiek tiek. dar laikausi. ir vis per vairavimą. būtų dzin, jeigu tik nereiktų mokėt pinigų. gaila jų. ir šiaip shitty feeling būna, kai neišlaikai. visai nefaina. taip ir gyvenam. whatever. nebenoriu rašyt.

atėjau išnaujo su kažkokia mintim ir beeidama fukkin pamiršau dėl kokio bullshit norėjau pasigraudent aš čia blet. ai, ko čia pykt. seriously.

who cares about your lonely soul

I looked at everyone and wondered where they came from, and who they missed, and what they were sorry for. 

trenkit man, kad nerašau. ai, pati sau trenksiu. nei čia jum rūpi, rašau gi ar ne. pft.
tai va, tipo buvau rygoj ir stokholme. ir šiaip plaukiau keltu (m/s isabelle ship yooo). ketv ale laikau mokyklinį praktikos (taip lol, kad net nebelol). neinu intensyviai į šūlę. nes galiu. nes nenoriu. nes man gera tarp savo keturių sienų. skauda industrial. dabar jau abi skyles. gal rimtai reiktų pradėt valyt padoriai...
ai tingiu daugiau ka rašyt. užteks.

say goodbye as we dance with the devil tonight

You lost all interest in this world. You were disappointed and discouraged, and lost interest in everything. So you abandoned your physical body. You went to a world apart and you’re living a different kind of life there. In a world that’s inside you.

i present to you... an adult. yes, hello that's me.
reik gal parašyt kas dedas, kadangi negaliu padoriai šneket ir šiaip skauda.

jau dieną po 18 ėjom su raima pirkt gert gimtadieniui, išleidau bene vos ne šimtą litų. daug butelių liko neišgerta ir dabar guli mano juodosios skylės spintelėj. tikiu, proga tų vargšų neišgertų butelių dar pareis. išsiošiau kaip ir pridera, prisigėriau smarkiausiai, truputį kartais buvo sunku, bet managinau sėkmingai. antrą kart susitikau su raima, btw, ir po gimšio iki pat pirmadienio faktiškai nieko daugiau nedarėm tik miegojom, valgėm ir maigėm pc. aš miegojau daugiau tho (sori), turbūt reikėjo atstatyt chakrų harmoniją kūne, nes buvau itin leisgyvė. pirmadienį išdūmėm į vilnių, o ten nusigavom pas gincę. ekspromtu paėmiau ir pagalvojau "fuck it" bei įsivėriau į liežuvį auskarą. taip pat industrial į kairę ausį. tada nusigavom iki panoramos, ten nusipirkau suknelę iš NY, tada ėjom į čili picą, ten užsisakiau makaronų ir susidūriau su sunkumais. taigi. dabar valgau vien skystą trintą maistą, tiksliau, susrebiu į skrandį viską. ir amžinai galugerkly jaučiu vaistų skonį. bet nieko. tiesiog laukiu kada atitins. nes dabar švepluoju siaubingai. ir šiaip skauda. jaučiau kaip adata eina per liežuvį. šiek tiek netgi skaudėjo. ausis buvo px. ir dabar px. tik kas per ironija, kad rodos atsiguli į patalus ramiai pamiegot ir pradeda viską skaudėt ir tvinkčiot. dieve mano. šiandien dar vos avarija neįvyko vairuojant su instruktorium (ne mano kaltė butų buvus, mwhaha, bet gaila mašinos), tas tik kirto per stabdžius, nors šiaip gyvačiokas išsiraitęs ant keleivio sėdynės kaip katinas amžinai. refleksai geri. po 5 dienų atostogų pilnametystės proga nuėjau į mokyklą, viena draugė pabuvo mano balsu per anglų pamoką. oh well. rytoj xuj bus. mama šiandien pratrūko ir pradėjo rėkt dėl liežuvio auskaro įvairiausias bjaurybes, bet nieko tokio. gal man reiktų jau baigti. išsivalyt dantis. prasiskalaut hexoral. pasipurkšt ausį. susitvarkyt. ir bandyt eit miegot. laukia ilga diena, kai negali šnekėt.

it's perfect

And you laugh like you’ve never been lonely. You laugh like there’s hope in the story.

ai, aš taip papostringausiu... ramiai. mielas dienorašti,

šiandien nėjau į mokyklą. abu tėvai turi darbus ir išvyksta iš namų anksti, tad man net nereikia atsikelti ir apsimesti, kad einu į mokyklą. manau, kad mano išnaudotojos pusė tuo dar tikrai pasinaudos ne viena kartą. manau, kad mano suktoji pusė dar ne kartą rašys pamokų pateisinimus iš mamos emailo.
mielas dienorašti, šiandien verkiau. nors žinojau, kas įvyks, bet vistiek taip nutiko. mielas, kodėl skauda? bet nieko. it's okay.
mielas dienorašti, vairavimas sekasi gerai. nors vairavau tik porą kartų, bet jau beveik norisi šaukti į tuštumą, kad galiu apkeliaut pasaulį. kad galiu pabėgt. teorija nesiseka taip gerai. regitroje bus nekažką.
mielas dienorašti, artėja mano gimtadienis. jis labai arti. ketvirtadienį atsivers daug durų, kurios lig šiolei buvo uždarytos. bet svarbiausias klausimas šiame dalyke yra ar aš išdrįsiu žengti pro visas tas duris? norėčiau tikėti, kad bent jau pabandysiu.
mielas dienorašti, atsiprašau, kad pamirštu tave. kad neparašau. kad nepaklausiu kaip sekasi. bet aš vistiek galvoju apie tave, galvoju ką veiki, kokie sunkumai tave slegia ir kokie džiaugsmai vyksta. atsiprašau. rūpinuosi tavimi taip, kaip moku. turbūt to per mažai. atleisk. bet nepamiršk. aš tai tavęs nepamiršiu, gerai?
dar tiek daug reikia nueiti...
kol galėsiu imti ir nuskristi...

you are a little soul carrying around a corpse

But when it came right down to it, the skin of my wrist looked so white and defenseless that I
couldn’t do it. It was as if what I wanted to kill wasn’t in that skin or the thin blue pulse that jumped under my thumb, but somewhere else, deeper, more secret, and a whole lot harder to get at.

nežinau kaip čia yra, bet turbūt tokiose situacijose reiktų pavartot plačiai žinomą liaudies posakį: "shit happens". artėja mano gimtadienis. much important. very 18. bet žinot, kas man savotiškai ramybės neduoda? ogi tai, kad nenoriu švęsti. nekyla ranka paplanuot veiklos, nekyla ranka paieškot dainų šokiams, neprisiverčiu galvot kas reiktų jau pradėt daryt... ir drįsčiau sakyt, kad čia ne dėl to, jog tai būtent 18 gimtadienis. ne, nemanau. tiesiog. tiek daug stengtis, galvoti, būti social butterfly... sunku, sunku. nenoriu. nesinori.
bet prižadėjau.
prižadėjau draugėms, kad rengsiu. prižadėjau sugalvot dovanų listą. prižadėjau, kad gerai pasilinksminsim. bet aš tik sėdžiu ir sėdžiu per dienas, nieko labai naudingo neveikdama, nieko neiškodama, nieko nesiekdama.
ir dar. visiškai netikėtai imu ir nuliūstu. supykstu. net nežinau. jaučiuosi tokia apgailėtina, nereikalinga, nieko neišmananti, tokia fucked up, kad net bloga. bet tai trunka taip trumpai, kad po keletos minučių aš jau vėl lyg niekur nieko siunčiu juokingas žinutes. bet kažkas lieka ir baksnoja mane, be perstojo neduoda ramybės. na ir ką daryti? psichiatrė, pasirodo, nėra nieko stebuklingo, kaip kad ilgą laiką galvojau. psichologė irgi. nebevaikštau pas psichologę. pas psichiatrę einu, nes duoda vaistų miegui. miegoti gera. kai tik išeina, tai bent dvyliką valandų išmiegu ir būna gera. bent jau neatsibundi pažadinta žadintuvo ir grabaliodama telefoną, vis dar miegodama, negalvoji: "fuck blet tą rytą, tą gyvenimą, nx man čia keltis, i'd rather be dead now". jesus, kaip prakeiktai dramatiškai tai skamba. bet turbūt nieko tragiško čia nėra. nieko gražaus, taip pat. tik realybė.
bent jau piešiu. bent jau kažką darau. nors ir skauda, nors ir labai skauda. skauda dažniau, negu kad neskauda. nes negaliu taip, kaip norisi. taip, kaip mintyse įsivaizduoju. nes nežinau kaip. ir nežinau ko paklaust, nežinau kaip ieškot. tai ir sėdžiu. ir pisu sau protą.

there are days where i'd rather be angry than broken

You are terrifying and strange and beautiful. Something not everyone knows how to love.

taigi, šiandien buvo antroji teorinio vairavimo pamoka. vienu momentu galvojau, kad užmigsiu sėdėdama, bet kažkaip, vos vos, atsispyriau. tik kai pradėjau visiems sms rašyt ir fb sėdėt per telefoną. nežinau ar čia man vienai taip baisingai nuobodu ar kaip...

***

senokai čia reiškiausi. bet šiaip ar taip neturiu ką pasakyt, tiesiog norėjau panaudot porą citatų... jų tiek daug, o aš taip dažnai nerašau... gaila, gaila.

i hope you show them the animal they can’t always see in their own reflection

Wolf is a symbol for companion and guardian. They are a symbol of family, strength, courage, power and willing to fight injustice. It is seen as a powerful symbol of loyalty, intelligence and vigilance.

aš nežinau
kodėl kartais žmonės verkia iš laimės
ar skausmo
bet žinau vieną -
žolė neraudos trypiama
tai kodėl turėtume mes?

you never need to apologize for how you chose to survive

Who taught you to hurt yourself?
Think of the whiteness of milk,
the softness of honey, the jewel sheen of
a new clementine. Your bones should not
be read like Braille through the skin; this
brutal thinness is not a sort of beauty.
Would you starve a child the way you
are starving your body?

šešios ryto.
akys sunkios, skaudančios, man tesinori jas užmerkti. galva tvinkčioja, pakaušyje vyksta skausminga kova, o man tesinori, kad viskas nurimtų. mintys kaip sunkus rūkas, bet tuo pačiu... kaip pavargau. dieve, kaip pavargau. nutrenkit mane, išmeskit į jūrą, paleiskit skristi nuo himalajų viršūnės. man nesvarbu. leiskit gyventi. o gal ne to turėčiau prašyti? leiskit numirti? koks žmogus vis dėlto įdomus sutvėrimas. pilnas paradoksų, su kaupu besimaišantis guašas minčių paletėje. noriu kurti, bet ir negaliu. noriu keistis, bet kažkas trukdo. noriu skaityti, bet neimu knygos į rankas. noriu atsiskleisti žmonėms, bet laikau savą širdį paslėptą nuo visų akių. noriu atvirai svajoti, bet bijau, kad būsiu sutrypta.
jaučiuosi tokia sudaužyta, bet tuo pačiu mąstau kaip sutvarkyti pasaulį.
ar aš tampu deive dėl to, kad galiu sukurti pasaulį? o gal viso labo tesu demonas, nes galiu? kam kurti pasaulius, jeigu jiems lemta kentėti? jeigu amžini karai išrėžia savas vėžes, galų gale tepalikdami vien kraują ir purvą, sumišusį su svajonių šukėmis? kam kurti, jeigu žinai, kad galų gale verksi. kam stengtis, jeigu žinai, kad nuo pat pradžių esi pasmerktas. kam prašyti atleidimo, jeigu suvoki, kad nėra kam atleisti. aš tik kosminės dulkės, visatos materija.
aš niekas, - tyliai sau pasakyčiau.
ir išgirsčiau kažką šnibždant, kad esu viskas. nes esu dulkės. nes pasauliai sukurti iš dulkių. aš, pasaulis, sukurtas iš nieko. ir skrieju po kosmosą be savo orbitos, be atmosferos. dangus mane muša. bet neatsilieku ir pati, kaip gi kitaip... minčių karai žygiuoja per mane savo spygliuotais batais, svajonių kulkos sminga, pykčių tankai pervažiuoja vilčių sodus, kuriuos senovėje pastačiau. šaltos realizmų žvaigždės, tokios tolimos, bet puikiai pažįstamos, degina mano paviršių savo šalta liepsna. ir lieka iš manęs tik griaučiai, tik esybės korys.

tik dulkės.

hearts are wild creatures, that’s why our ribs are cages

The rape joke is that you were eight.
The rape joke is that at the time,
you didn’t know people had sex to express love.
The rape joke is that the only other person
who’d seen you naked was your mom.
The rape joke is that he called you ‘beautiful’ first.
The rape joke is that he held your hands together
and told you to ‘try harder’ when you struggled.
The rape joke is that you believed him
when he told you were overreacting.
The rape joke is that your grandma
called him a nice boy and asked him to stay for dinner.
The rape joke is that he winked at you
when you apologized to your parents for not coming
downstairs the first time you were called.
The rape joke is that his friends
high-fived him for “getting some.”
The rape joke is that you still don’t feel like
you’ve regrown the pieces he stole.
The rape joke is that he was conceived when his
dad slapped himself into his snoring mother.
The rape joke is that her friends told her
she was lucky someone wanted her.
The rape joke is that each year in the United States,
32,000 other women’s bellies
ripen with life against their will.
The rape joke is that he never learned
to touch without scarring.
The rape joke is that your classmate thinks
‘have you seen what asses look like in yoga pants?’
is an argument.
The rape joke is your new boyfriend kissing
you and telling you he ‘raped’ his math test.
The rape joke is that ‘Why are girls so scared of rape? Y’all should feel pride that a guy risked his life in jail just to fuck you’
is a popular Tweet right now.
The rape joke is that you wake up to
the memory of him laughing,
“now that wasn’t so bad, was it?”
The rape joke is that it’s been twelve years and
you still quiver when someone touches you.
The rape joke is that he hasn’t stopped laughing.
The rape joke is that you forgot how to.

yeah, aš kaip visada nusispjaunu į aplinkybes ir vistiek varau savo. taigi naujus metus pradedu su le meaningful citatomis. kažkuriuo momentu kažkurią jau praėjusią dieną taip siaubingai sukilo noras kažką rašyti. ne, meluoju. ne kažką. o kai ką. viskas virė ir kunkuliavo galvoje, pirštai neramiai bėginėjo ir kūnas dilgčiojo.
galų gale taip nieko ir neparašiau.
bėda su potencialu yra ta, kad norisi jį išnaudoti.
bėda ta, kad neišeina to padaryti.
o norėčiau tęsti ką pradėjau. apie viduramžius. paslaptingą raganių ir raudonplaukę mergaitę, kuri gyvena priespaudoje savo žiauraus tėvo. apie užsimezgusią draugystę su kita tokia pat vargana mergaite. apie užgimusį susižavėjimą paslaptingu, baugiu raganium. apie paslėptus žemėlapius ir blogį, kuris glūdi kiekvieno širdyje. apie paslaptis, surašytas senoviniuose pergamentuose. apie vilkažmogius ir šiurpius pranašiškus sapnus. apie monstrą, kurį sukūrė iš tamsos, tūnančios širdyje. apie skerdynes, apie godulį, apie ambicijas. apie pomirtinį gyvenimą ir apie meilę, kuri neturi laimingos pabaigos. apie atleidimą ir ramybės suradimą. apie visišką išnykimą. apie skausmą ir neviltį. apie gyvūlišką baimę.
bet tegaliu sėdėti ir jaustis bejėgė, rankose turėdama idėją, kuriai nelemta išvysti šviesos. kuri amžinai kunkuliuos manyje be vietos, trankysis į savo narvą, bet niekada neištrūks.
aš turiu raktą.
jis mėtosi mano milžiniškose rankose, kurios tokios didelės, kad sugeba apglėbti visą pasaulį, kuris yra mano viduje. norėčiau pagalbos. bet nežinau kaip ištarti žodžius. todėl vaikščiosiu gatvėmis su istorijomis, kurių niekas neišgirs.