don't let yourself go, because everybody cries. everybody hurts sometimes... so hold on, hold on, hold on. everybody hurts

We lost our dreams along the way
but I never thought you’d trade your soul to the fates
never thought you’d leave me alone.

pilve miršta kareiviai, galvoje lydo metalą, akyse šoka degtukai, o mano kojos iš ratų ir rankos tampa kapais.

trenkė per žandą mintis, jog visada gyvenu. egzistuoju, veikiu, laikausi. dabartiniu laiku, dabartinė rūta. ir

***

man nepatinka, jog reikia gyventi. skauda. kodėl niekas neturi pasirinkimo padaryti pauzės? kodėl nuo pat gimimo esi priverstas judėti ir daryti? kodėl negaliu kuriam laikui nustoti gyventi? taip skauda. kodėl vienintelė išeitis yra numirti? kodėl tai taip konkretu ir be galimybės sugrįžti atgal? o apskritai kodėl norėčiau sugrįžti??? juk gyventi taip skauda.

labai erzinančiai maudžia širdį ir plaučius. reikia valgyti tris kartus per dieną, išėjus reikia gražiai apsirengti ir pasidažyti, reikia praustis, reikia daryti atsiskaitymus akademijoje, reikia eiti į paskaitas, reikia žaisti gerą bei mylinčią merginą bei supratingą ir šiltą draugę, reikia tvarkytis, reikia kažkur eiti, kažką daryti. kažką amžinai daryti, o aš tik klipata klipatėlė savo minčių raizgalynėje ir man taip sunku judėti, taip sunku kažką daryti. kartais tiesiog imu ir suklumpu neegzistuojančiose vietose bei prapliumpu lietumi bei žaibais. šiandien atsibudau su gniužulu gerklėje, dar kiek, ir sapnai būtų mane pravirkdę. ir kaip dabar gyventi šią dieną? sunku net egzistuoti. sunku laikytis už raudonos virvutės, kai abi tavo rankos labiau primena žirkles, o ne pirštus.

ir niekam negali pasakyti, nors žinai, kad daugeliui tavo draugų taip pat sunku gyventi. bet tarsi niekas nesupranta ir visi turi išsiauklėję tokį naują etiketą, kuriame sarkastiškai juokaujame prie arbatos ar alaus puodelio kaip norime numirti, bet niekada nieko rimčiau, oi ne. etiketas užblokuoja ir neleidžia nei apsikabinti nei paverkti, nes turbūt baisu, kad šie juokai staiga tau trenks per veidą ir į pilvą bei nebegalėsi nei įkvėpti nei galvos į viršų pakelti. baisu, kad staiga tarp draugų rato tai taps realiausia tikrove ir visiškai nesvarbu, jog kiekvieną kartą, kai grįžti namo ir lieki pats su savimi...

nebegali juokauti.

there are ways of dying that don’t end in funerals. types of death you can’t smell

There’s just something unsettling about studying your reflection. It’s not a matter of being dissatisfied with your face or of being embarrassed by your vanity. Maybe it’s that when you gaze into your own eyes, you don’t see what you wish to see—or glimpse something that you wish weren’t there.

randai vagoja manas akis, širdyje nardo piranijos, plaučiai varva nuo smalos, sprogimo atogarsiai spengia ausyse, virvė įsirėžusi į nedailų kaklą, tarp pirštų supasi peiliai, mano siela prapuolus mirties giljotinoje.

gana. nėra žodžių, netinka.

but if you must be clever, then be clever. be brave. sleep with fists closed and shoot straight

There is a place deep, deep inside every person that is hidden and hard to find. If things get bad enough and life gets too hard, though, some people will go to that place and never come back from it. Certainly, all outward appearances will suggest otherwise. They will look as they always did. They may even act somewhat like their old selves, but the truth is, the -real truth- is that they are hiding in this place deep inside where no one can touch or hurt them anymore.

tu rėki ir aš nieko nesuprantu, nes atsiminimai plūsta į mane ir pasidaro sunku kvėpuoti.

girtas ir piktas žvėris, spjaudosi ir drąskosi, o tu tik auka, tu tik vaikas, tu tik vaiduoklis, tu tik tegali stovėti.
prieš 5 metus paskutiniai žodžiai, kuriuos tada pasakė, buvo keiksmažodžiai ir kaltinimas, kad esu melagė, o tu tik mergaitė, tu tik liūdna, tu tik raudona akvarėlė, tu tik tegali klausytis.

ausinės
visu garsu
su neaiškia muzika,
nes, dieve mano,
juk
taip skaudu girdėti
kas dedasi
aplinkui.
pamenu
kovos judesius -
nindzes ir karatė.
juokas,
tu buvai geras.
ir skausmas.

kai man keturi, tėvelis buvo juokingas ir geras,
o mano meili mamytė mane mušė jei padarydavau kažką negero.
kai man devyneri, aš bijau grįžti namo po mokyklos,
o mano liūdna motina verkdavo, nes tėvas ją mušdavo.
(nupirkdavo gėlių ir atsiprašydavo, kai išsimiegodavo)
kai man dešimt, žiūriu kaip krenta žemė ant mano geriausios draugės karsto,
o aš pradedu rašyti apie mirtį ir širdgėlą.
kai man trylika, nekenčiu savęs labai smarkiai,
o mano riešai ir lūpos šlapiai parausta.
kai man penkiolika, tampu bespalvė ir permatoma,
o mano širdis amžiams užsidaro į narvelį.
kai man aštuoniolika, vis dar egzistuoju ir krutu,
o mano mintys susideda iš pasikartojančių "viskas gerai", amžinai.

tad viskas gerai, rėk ant manęs, kaip rėkė jie abu, o aš tylėsiu. nes taip užaugau. beprasmiška kažką rašyti, taip. viso gero.

i destroyed myself so you could not

You think of me just like a butterfly
You wanna pin me to your wall so I can never fly.
Just like a flower that you need to dry
Caught between two books, squeeze me till I die.

šiandien vėl sapnavau praeities šešėlius. sako, kad jeigu galvoji apie kažką prieš užmigdamas, tai tą kažką ir sapnuosi. tik kad aš negalvojau. ir atsibundi tada tokia šiaip sau, kaip su šlapiu skuduru gavusi per veidą ar apipilta vandeniu bemiegant. galvoji. galvoji kaip čia taip, kodėl ir vėl. ir visą dieną vis prisimeni ir jautiesi keistai, išėjusi iš realybės. tikiuosi rytoj bus geriau.

some are born to sweet delight, some are born to endless night

I drink to our ruined house, to the dolor of my life, to our loneliness together; and to you I raise my glass, to lying lips that have betrayed us, to dead-cold pitiless eyes, and to the hard realities; that the world is brutal and coarse, that God, in fact, has not saved us.

istorija ir įvykiai kartojasi, kaip visada.

iš pradžių viskas būna saldu(!) ir šilta: tobuli pokalbiai, tiesmukas tyrinėjimas, nekaltas smalsumas, nuoširdi šypsena. kartais tai užtrunka ilgiau, kartais trumpiau. bet tada mergaitė pradeda jaustis nesuprasta, jai norisi pabūti vienai, norisi verkti ir pasimirti. bet mergaitė yra gera, neparodo ir nepasako apie kančią bei neapykantą, tik tyliai pasitraukia iš gyvųjų tarpo, išeina į tamsias sustingusias vietas ir ten kurį laiką pasilieka. neilgam, juk mylimasis laukia, nekantrauja. kviečia žaisti ir mylėti. mergaitė tyliai tyliai, kaip maža išsigandusi pelytė, pradeda save krebždenti. tyliai tyliai, kad tik niekas neišgirstų, kad tik niekas nesuprastų. pelytė įsitikina, kad yra saugi ir staiga išauga į chimerą: su aštriais dantimis, sunkiomis kanopomis bei skaudžiu geluonimi.

ir nugrimzta į destrukcijos juodumą.

nagais į mėsą (kol oda atkimba ir lieka pusmėnuliukai) , gniaužtais rauti plaukus (kol atrodo išsirausi kuokštus), kąsti rankas (kol nebegali ir kitą dieną ieškai mėlynių, nes tai trofėjus), akėti nagais odą (kol lieka kruvinos provėžos), kumščiuoti sau į pilvą (kol jauti, kad apsivemsi ir nebegali kvėpuoti), sugniaužti kumštį ir smūgiuoti į veidą (kol pradedi spjaudytis krauju ir pusė veido dilgčioja net neprilietus). ir vėl. ir vėl, ir vėl. vėl. vėlei (kol pasidaro geriau, iki kolei pradedi jaustis kaip žmogus, o ne liūtas, ne ožka, ne gyvatė, ne pelė. ne baidyklė).

tada atsidūsti bei pakyli. ir viskas gerai. chimera susitraukia iki pelytės, pelytė išauga į mergaitę. mergaitė išslenka iš nebūties vietų, šypsosi. mylimas vaikinas neklausia, nekyla jokių klausimų (galbūt dėl to, jog pelytė įjungė dušo srovę garsams paslėpti?). nepastebi pusmėnuliukų, mėlynių ant rankų ir veido, nepastebi kruvinų arimų, ašarų. nieko nepastebi, ničnieko. gal mergaitei-pelytei-chimerai taip pat lengvai gautųsi išeiti? niekas nepastebėtų, nes niekas atidžiai nežiūri, niekada. o viskas juk čia pat. visas karas, visi mūšiai, visos žudynės, neteisybės ir prievartavimai. bet tiesa bjauri ir sunki, švinas kūdikio ašarose, todėl niekas nesigilina. per šleikštu.

kaip gi kažkas gali visą gyvenimą mylėti mergaitę, kuri negali pasveikti? aš negaliu.
veidrodžiai. koks brutalus išradimas.

pick a god and pray

All I do is act on my passions and they call it sin.
All I do is tell the truth and they call me a hypocrite.
All feel is pain and sorrow and they call it love.
All I do is pour my heart out to empty pages and they call it poetry.

gyvenimas tikrai vertas gyventi, - aš jai sakau, o mano akys šlapios, blakstienos sulipę, lūpos virpčioja, rankos dreba, širdis maskatuojasi, kraujas stingsta, mintys blėsta, siela dūžta, žemė pūva, žolė rūdyja, medžiai traukiasi, paukščiai krenta, dangus sprogsta.

sėdžiu.

esu prirakinta ir nelaisva, bejėgė, silpna, beviltiška, šlykšti, kvaila. pakartojam šią dainelę šimtus milijonų kartų. dar kartą. dar kartelį. nes tai tiesa tiesa tiesa tiesa tiesa, nes nebegali būti kitaip kai tiek daug kartų ją sau dainavai, tiek daug kartų save trypei, tiek daug kartų save daužei, tiek daug kartų verkei, tiek daug kartų negalėjai išeiti, tiek daug kartų negalėjai pabėgti pabėgti pabėgti...

noriu pasislėpti.

bent jau pasislėpti, ar gi tiek daug prašau? tik truputėlį, neilgam. gal prie žvirkelio akmenėlio, gal ašaros kritime, gal saulės branduolyje, gal upės tėkmėje, gal kurmio tunelyje, gal medžio šešėlyje, gal stygos skambėjime, gal vilko nąsruose, gal paveikslo kamputyje, gal žaislo siūluose, gal gėlių žieduose, gal motinos širdyje... tapčiau bet kuo, tapčiau trupiniu, druskos molekule, šapeliu, kirminėliu, žolės stiebu, garso vibracija, aukos krauju, guašo brūkšniu, medžiagos skiaute, bitute, šiluma... tapčiau bet kuo, kad tik galėčiau pasislėpti. bet turbūt labiausiai už viską norėčiau tapti niekuo, nes visgi gyvenimas ne toks labai jau ir vertas gyventi.

tebesėdžiu.

maybe when we die, the first thing we’ll say is, ‘i know this feeling. i was here before.’

When God is gone and the Devil takes hold,
who will have mercy on your soul?

ir štai vasara beldžiasi į langus, nušviečia kambarius ir švelniai plaiksto užuolaidas. ir tingus kūnas susisukęs tarp suplonėjusių antklodžių vartosi ir dūsauja, nes gyventi darosi šalčiau. nes gyventi darosi lengviau. ai...

neliūdink manęs, prašau.
sakai sutinki, gerai.
bet liūdini ir liūdini, nes tu tam ir esi. esi tam, kad supurtytum mano korį bei visos bitės išlėktų iš jo išsigandusios ir pasiruošusios gelti, gelti iki mirties. sakai man verkti ir nebijoti, bet bijau. oi, širdie, kaip bijau.
širdie, uždrauski man justi.
širdie, kodėl tu tokia kvaila.
mano pulse, kodėl tu toks nepastovus.
kraujagyslės išsiraizgę ant žemės, pulsuoja ir pulsuoja, lenda gilyn bei platyn. bando siekti, ieško ir ieško... nepasiduoda. širdie, nurimk. apmalžk savo svajones, susimildama, prašau. gailėk manęs, sudaužytos bei rusenančios. nesurenkamos ir blankios. juk esu tik išsibarstę fragmentai amžinybės galybėje, nieko nereiškiu nei tau, nei dievui, nei motinai.
tad gailėkit manęs, gyvenantys žmonės, nes jūsų širdys dar klausosi, dar vietoje.

nuotykiai eina.
žygiuokit ir trypkit mane, kol beliks kraujo balos ir nieko nebegalėsiu atpažinti.

but her heart was so cold that she could hold ice in her mouth and it would never melt

We wear clothes, and speak, and create civilizations, and believe we are more than wolves. But inside us there is a word we cannot pronounce and that is who we are.

atsiprašau jūsų.
esu tik maža mergaitė, kuri vis dar pasiklydusi bėgioja tą šiltą pavasario dieną prie ežero paskui šviesiaplaukį berniuką, kuris vėliau pagrobs jos širdį ir niekada niekada nebeatiduos. esu tik prisimimai. tik pirmi jausmai, tik pirmas bučinys, tik pirma šiluma. tik juokas, ašaros, šaltas vanduo, supratimas, bemiegės naktys, kraujas, pasivaikšiojimai, pokalbiai, akių žvilgsniai, kantrybė, laukimo valandos... meilė...
atleiskit. labai bijau. bijau bijau bijau. jūs sakot dalykus, kurių niekada niekas nėra man sakęs. jaučiuosi taip tarsi į mane kažkas žiūrėtų pirmą kartą. kažkas pirmą kartą supratų, pirmą kartą žinotų. ir dėl to man baugu. kas jūs toks, kad taip mokėtumet? ar jūs burtininkas ar puikus melagis? o gal pats velnias? juk tiek kartų bendravau su kitais, žarsčiau save šen bei ten. dalinau savas dalis, savas mintis, savus jausmus ir viskas, ko sulaukdavau, būdavo "nesuprantu tavęs". ir išmokau savęs taip nebedalinti. išmokau būti artima ir šilta, bet visada nutolusi, palikusi atviras duris pro kurias galėčiau bet kada išeiti ir neatsigręžti. turiu tokias duris ir jums. kol kas dar esu kambaryje, vaikštinėju. apžiūriu išdėliotus daiktus ant lentynų, nužvelgiu sienas ir lubas, smalsiai metu žvilgsnį į stalčius, pažiūriu kas matosi pro langą. atsisėdu ant netvarkingos lovos. galbūt dar atsitupiu ir dirsteliu kas yra po ja. gal kažkas pamesta, kažkas pamiršta. nedrįstu atsigulti, nedrįstu atsisėsti ir į kėdę. vis dar vaikštinėju, smalsauju. bet durys atviros, jos laukia kada pro jas išeisiu. arba ne. man galima rinktis. galima užtrukti. niekas nesupyks jeigu ir neišeisiu pro jas. uždarysiu ir liksiu kambaryje. galiu supykti tik aš pati, nes taip jau yra buvę. įsiveržiau į vieną kambarį visiškai neapsidairydama. neatsargi mergaitė. kvaila, labai kvaila. trenkiau durimis ir pareikalavau likti.
bet manęs ten niekas nekvietė, niekam tenai manęs nereikėjo.

dabar mane myli berniukas. ilgokai. jau porą vasarų, tuoj bus trečia. kodėl baisūs dalykai nutinka vasarą? kai jis mane pradėjo įsimylėti, buvau su kitu berniuku. bet jis nebuvo nei stebuklingas nei baisiai įdomus. galbūs abu tiesiog norėjom pasimiršti, galbūt tik aš. kerai greitai išsisklaidė, draugas prisipažino meilėje. jis buvo šiltas bei malonus. taip radau naują viltį, naują prasiblaškymą. galvojau, kad gal su juo man pavyks užpildyti tuštumą, kuri jau ilgus metus yra įsišaknijusi manyje.
didelis ir senas medis. jis be lapų, mediena juoda bei pilka, vidus seniai suėstas vabzdžių, jokie paukščiai nenutupa pačiulbėti, jokios voverės nelipa kamienu, geniai neatskrenda patuksenti. taigi leidausi į nuotykį. buvo smagu, dažniausiai. patiko būti mylimai. kartais netgi atrodydavo, kad ir aš kažką jaučiu. kartu kūrėm svajones apie bendrą namą, apie 2 šunis ir 5 kates, apie 3 vaikus, ilgus pasivaikščiojimus parke, giedrą dangų ir žilų sruogų skaičiavimą kartu. svarbiausia, kad būdama su juo tvirtai tikėjau tomis svajonėmis. maniau, kad galiu. galiu būti tokia kaip tose svajose. mylinti ir mylima, atsiskleidusi, uždariusi duris bei pasilikusi kambaryje. matyti pro langą didelį ir seną medį, kuris skleidžia pumpurus, o vėliau pasidabina lapais. bet kai likdavau viena viskas griūdavo ir beldėsi nemaloni mintis, kad meluoju. meluoju sau ir jam. kad esu bjauri žaidėja. nemėgstu tokia būti. noriu būti tikra, noriu bendrauti su žmonėmis laisvai, nesuvaržytai. noriu juoktis su tais su kuriais norisi juoktis. noriu kvailioti su tais su kuriais norisi kvailioti. norisi bučiuotis su tais su kuriais norisi bučiuotis. nenoriu, kad dėl to kažkam skaudėtų. bet taip neišeina, ne, niekada. mano vidinio komposo rodyklė rodo į šiaurę ir aš toli, taip toli.
esu viskas pamesta ir pamiršta. kaip gi galiu kažkam būti kaip namai? kas gi galėtų žiūrėti į mane ir justi šilumą? aš negaliu. manau, jog esu prarasta. mane pasiglemžė žaliaakis padauža, kuris dabar turi merginą ir svajoja apie vestuves. o apie ką gi svajoju aš? galbūt apie norą kažką mylėti, galbūt apie norą jaustis pilna. galbūt apie norą nenorėti numirti. galbūt apie norą save mylėti, o ne nekęsti taip, kad galėtum imti ir pasipjauti.

tad nepykit, kad dabar esu tokia. neliūdėkit, prašau. leiskit man dar kartą pabandyti surasti save kartu su jumis. turbūt nepavyks. atsiprašau.

war is not for winning, it is for surviving

The man who knelt before her would have sprung from her needles, even down the ghostly flecks of silver in his hair. She had not known before that she wanted all these things, that she preferred dark hair and a slightly cruel expression, that she wishes for tallness, or that a man kneeling might thrill her.

i read the books
about otherwordly miracles
magic wars and sorrow
dragons and imps
dangerous adventures in nonexistent worlds
fights between gods of life and death and
all in between

and it makes me think
how ordinary my life is
and how it makes me dream and wonder
and weep
and ponder longingly why my life
differ oh so greatly from the books

not a magical girl not a magical girl not a magical girl not a magical girl not a magical girl not a magical girl not a magical girl not a magical girl not a magical girl not a magical girl not a

it is easy to love people in memory; the hard thing is to love them when they are there in front of you

Everyone is alone. Everyone is empty. People no longer have need of others. You can always find a spare for any replacement. Any relationship can be replaced. I had gotten bored of a world like that. But for some reason… the thought that someone other than you might kill me never occurred to me. Say, what do you think? After this, will you be able to find a replacement for me?

maybe it was because you didn't loved yourself
maybe it was because i cried a lot
and didn't tell you about it

maybe it was because you couldn't understand me
maybe it was because i hated myself all the time
and didn't tell you about it

maybe it was because you only loved me when i was soft
maybe it was because i found it hard to trust you
and didn't tell you about it

maybe it was because you were obsessed
maybe it was because i liked lying
and didn't tell you about it

you said to me that you hate me and that i am bad
i'm (not) sorry
please (don't) forgive
i'm trying to be a good girl
a magical girl
a girl you wish me to be

but i want destruction and death and
yes, i am (not) bad
i (don't) want you to hate me
so hate me
please
maybe then i could love you

i always understood only painful love