sick and tired of this shit

“Have you ever been alone in a crowded room?” – Jack’s Mannequin, “Dark Blue”

kažkaip keista. "vieną dieną Entonas supyko, kad Šeila laksto koridoriais eidama pietauti, tad Šeila grįžusi uždusino visas smiltpeles, kurias Entonas buvo paėmęs iš sūnaus ir atnešęs į mokyklą". 

truputį palengvėja, kai pasakai. truputį pasidaro geriau, kai pasidalini tuo, ką išgyveni. gal vistiek šūdinas jausmas. bet geriau. šiek tiek. o kitiems toliau aklai meluoji, kad viskas gerai. kitiems sakai, kad neišsimiegojai. apkaltini tai, kad nevalgei. ir visi patiki.


"Visi rūpinasi tik savo gyvenimais."

nepaklausia dar kartą. juk pasakiau, kad man gerai, vadinasi, gerai. taip ir turi būti. žmonės dabar svetimi vienas kitam. godūs. savanaudžiai ir egoistai. pinigai ir nauda sau valdo pasaulį. negi kaip kitaip? negi ne? pagalvok.

ir dabar tas tobulumas. juk jo nėra. neįmanoma pasiekti. gali stengtis, gali verkti, gali maldauti, gali lieti prakaitą tam pasiekti. kaip sakiau, jausi nepilnavertiškumo jausmą, nes gali geriau. ir tai tave grauš iš vidaus. ir dar sakei, kad retas žiūri į vidų. taigi pūsi tenai, nes niekam nebus įdomu. tiesiog, mes egoistai. aš ir tu, visi.


"Aš tavęs pasiilgau."
jaučiuosi kaip išdavikė, atrašydama tapatį. jaučiuosi šlykščiai. nes pasiilgau ne jo.

Ema, liepei pabandyti. gerai, aš bandau.
 

it's like one of those bad dreams when you can't wake up

man reikia... man labai reikia. reikia reikia... ką žinau ko man reikia.



branginkit tai, ką turit. apverkit tai, ką praradot. mylėkit tai, ką gausit. nekęskit to, ko negavot. troškimai, troškimai, troškimai... 

velniop viską, noriu gert. 

dear God, make me a bird, so I can fly far, far away from here

Kaip atvira žaizda, ir kiekvienas prisilietimas, tegu ir švelniausias, kiekviena šypsena sukelia kančią... Nėra odos, nulupo, kai išleido į pasaulį.<...>Ir jaučiu, kaip savo storais pirštais grabalioja po mano širdį lyg po kareivišką spintutę tikrindamas, ar nėra ko nereikalingo.<...>Tyliu, kai vaikšto nepasibeldę ir nenusivalė kojų po mano širdį, padaužo sienas, pažiūri į lubas ir išeina palikę šiukšles ir nuorūkas.

ir vėl ne mokykloje. vėl išsisukau, nors žinau, kad darau blogai, bei ai, kaip nors gyvensiu. tai ir gyvenu, nors trimestras baigiasi šią savaitę, o manęs laukia krūvų krūvos atsiskaitymų dar nuo praeitos savaitės. na, bet ir atostogas pasidariau sau.

baigiau istoriją. pagaliau. vakar. užsispyriau ir parašiau, nors pabaiga gan lėkštoka, ne tokia, kokią norėjau parašyti, bet gal aš pati tapau paviršutiniška. dabar galvoju pavadinimą.

o, net gailiuosi, kad jis pasiūlė draugauti. o aš sutikau. nenoriu, negaliu. viskuo jis primena man jį. ne, ne viskuo, bet tie... vimdo. nekenčiu, nekenčiu, nekenčiu. bet gal įprasiu, kaip nors pamiršiu. man visada sunku priprasti prie žmonių, reikia laiko, nuoširdumo, atvirumo.

laukiu tų naktų, kai bėgiosiu vidurnaktį gatvėmis. ir niekas niekas nerūpės, tik mano įkvepiamas ir iškvepiamas oras. šunų lojimas. nakties garsai. prislopinti. ir ta ramuma aplinkui, atrodo, nuramina širdį. 

su gimtadieniu, Skaiste :} tebūnie ir praėjusiu. myliu, bučiuoju, dovanoju gabalėlį širdies :D nes jos reikia ir kitiems.

i am the future. have a nice day

 

Tu toli nuo manęs. Tūkstančiai milimetrų. Tūkstančiai amžinybių. Mus skiria atomai; jie išaštrinti lyg dinozauro dantys; jie sausi kaip smėlys dykumoje; jie nepraeinami lyg kryžių miškas. Aš tegaliu stovėti.

pirmadienis. o aš ne mokykloje, nors motina ir norėjo. tėvas leido neit, kai pasakiau, kad mano draugės nėjo į mokyklą, o tada reikėjo gelbėt Vaidą, nes ji viena ir ėjo į mokyklą. prisiglaudė pas Eglę, nusiplovė nuo pamokų. štai kokios mes. iš pradžių visos dėl manęs nėjo į mokyklą, dabar padėjom Vaidai, nes kaip mes ne kartu? na pasakykit man, kaip?

o vakar pabėgau iš namų. nes kai kas prisiluobė mamytei nesant namie. ir štai aš po 10 minučių lekiu link Eglės namų, kur mūsų chebra. kur viską užmiršti. užsisakėm picos. parovėm įkalt. ir štai, jau lakstom ant ledo. tiek kartų griuvau, skauda šikną ir klubus, bet tai nieknekis.
oj ta Vaida... taip nusitaškė vaikas, kad dainavo tokias nesąmones, griuvinėjo. teko nešti jos pirštines. ir kaip vidury dienos mums su ja per miestą reikėjo eit. kai pagalvoji, juokinga ir baisu. o jei mentai supakavę būtų?
vedam už parankių, nenulaikom, o ta laiminga kokia. ir paleidom. ėjo ėjo per visąąą kelią ir kas ten buvo, kaip pakirsta krito į kietą pusnį *prisimindama nesusilaiko ir pradeda žvengt*. na ką, žiūrim, dantys kraujuoti, lūpą prasiskėlė. vėliau pamatėm, kad skruostas nubalnotas, raudonas, tinsta. dar nosis. kaip sudaužyta.
arba kai pamatė du šunis gatvėj, kabinos stulpo, nukrito į pusnį, vėl kabinos. arba nuėjo į stoties vidų pašilt, nes kitur vest buvo baisu, o toji voliojas ant grindų, kažkokios mergos prie mūsų prisėdo, tai jas priešėm išvadino.

cirkus krėtė, nebeskyrė kuri Rūta, kuri Eglė, kuri Žydrė. štai kaip būna.

"nepavydėk, neverk, tu geriausia. tau negalima."

i'll be ok. just not today

Bet juk tai gražus miestas, - nustebusi galvoja Eva. - Kodėl visi sako, kad jis bjaurus? Kodėl jo nemylime? Kodėl trokštame iš čia pabėgti? Kodėl mums visada atrodo, kad ten, kur mūsų nėra, yra gražiau ir geriau?

 Vaiki... Išmokysiu tave mylėti vietą, kurioje tau teks gyventi. Tai nebus lengva, nes visada pavydime kitiems jų vietų ir daiktų, manome, kad geriausia ir gražiausia yra ten, kur mūsų nėra. Mūsų upės krantas visada atrodo bjaurus ir nevaisingas, o tame kitame, nepažįstamame, slypi nuostabiausios staigmenos. Tuo tarpu gali būti atvirkščiai. Gražu ir gera yra čia, kur esame, bet nesugebame to pastebėti, įvertinti ir pamilti, nes kažkas veja mus ten, kur mūsų nėra. Jeigu mums nepavyksta pasiekti to kito kranto, verčiame savo vaikus padaryti tai už mus, o kai jiems nepavyksta arba jiems pavyksta, bet jie pamato, kad toji vieta nėra tokia, kokia turėjo būti, tada tvirtiname, kad jie sugriovė gyvenimą mums ir sau.
Vaiki, labai sunku mylėti tai, ką turime, bet pasistengsiu tave šito išmokyti, galbūt man pavyks, jeigu pati šitai suprasiu, pati tuo patikėsiu.

apsidairyk. nejaugi viskas taip blogai?
kartais ir man norisi būti kitur. kartais dievinu tai, kur esu.




palaidojom senelį. šiandien. gyvenimas rieda toliau, nelaukia mūsų. taigi šypsausi rytojui, pamirštu visus vargus. rytoj viskas bus gerai.

if you want me, let me know

bet dabar tikrai viskas gerai. kaip sakiau, Ema, atėjo geri ir laimingi laikai. ir tau ateis, pamatysi. augsi graži ir protinga bobinčė ant viso svieto. visi bachūriukai sekios.

ir ne tik filmuose taip būna, visgi būna.
ir buvo miela, kad žmogus aplankė per šaltą valentino dieną sergančią mane, atnešė šokolado, nes labai norėjau. ir visos ligos savaime išnyko, pabėgo kur kas sau. ir gerai.

nuostabios dienos. netgi tai, kad -20 šaltyje prieš kelias dienas sprukau iš namų, nes nebegebėjau juose būti. siaubingai šaltam vėjui žnaibant man veidą, iš laimės norėjau sucypti. man patiko, ką dariau. ir buvo nepakartojama rūkyti vieną cigaretę po kitos su dviem draugėm, mirti juoku, kai pasakiau "kiek dūmelio. užkūrėm namuką", o iš to juoko kelis kartus netyčia trinktelti galvą į vaikams pažaisti sukalto namuko kampą, taip padidinant juoko priepuolį.
visos bėdos nuplaukia, dingsta už horizonto. lieka tik juokas, šaltis ir draugai.

arba grįžti namo numėlynijusiomis rankomis ir kojomis. tada jautiesi tarsi grįžusi į vaikystę, nes eini pas mamą ir prašai, kad atsegtų batus. o ji kaip mažą vaiką apibara, kad nušalau rankas.


[21:50:48] Justas Deskevičius: tai kad aš galvoju tik apie viska :D
[21:52:14] Funkenstein: sunkus darbas galvot apie viską
[21:52:51] Justas Deskevičius: na tai puse visko pati žn kas užima :D
[21:53:26] Funkenstein: žinau :)

aš :>

never give up

ir aš sakau "nepasiduok. tu nuostabi. tu tobulas. tikėk, viskas bus gerai".
laukiu, kada kas nors man pasakys ką nors tokio. ir laukiu, laukiu. dalinu savo širdį, savo tą menką gėrį, paskutinę viltį atiduodu. ar tikrai tokia stipri atrodau, kad man nebereikia padovanoti žodžių "viskas bus gerai"?

štai taip.

ir aš toliau save po truputį nuodiju, bet tai sakau ne liūdnai. man patinka užsimiršti. toks geras jausmelis, žinot. ir tas taisyklių laužymas taip vilioja. traukte traukia. ir saldus melas. tie "nieko nebuvo" tarp manęs ir tėvų. štai taip gyvent man patinka. gyvenu.


o vistiek kartais norisi prisėsti ir nuo visko pabėgti.