laukiu, kada kas nors man pasakys ką nors tokio. ir laukiu, laukiu. dalinu savo širdį, savo tą menką gėrį, paskutinę viltį atiduodu. ar tikrai tokia stipri atrodau, kad man nebereikia padovanoti žodžių "viskas bus gerai"?
štai taip.
ir aš toliau save po truputį nuodiju, bet tai sakau ne liūdnai. man patinka užsimiršti. toks geras jausmelis, žinot. ir tas taisyklių laužymas taip vilioja. traukte traukia. ir saldus melas. tie "nieko nebuvo" tarp manęs ir tėvų. štai taip gyvent man patinka. gyvenu.
o vistiek kartais norisi prisėsti ir nuo visko pabėgti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą