ir ne tik filmuose taip būna, visgi būna.
ir buvo miela, kad žmogus aplankė per šaltą valentino dieną sergančią mane, atnešė šokolado, nes labai norėjau. ir visos ligos savaime išnyko, pabėgo kur kas sau. ir gerai.
nuostabios dienos. netgi tai, kad -20 šaltyje prieš kelias dienas sprukau iš namų, nes nebegebėjau juose būti. siaubingai šaltam vėjui žnaibant man veidą, iš laimės norėjau sucypti. man patiko, ką dariau. ir buvo nepakartojama rūkyti vieną cigaretę po kitos su dviem draugėm, mirti juoku, kai pasakiau "kiek dūmelio. užkūrėm namuką", o iš to juoko kelis kartus netyčia trinktelti galvą į vaikams pažaisti sukalto namuko kampą, taip padidinant juoko priepuolį.
visos bėdos nuplaukia, dingsta už horizonto. lieka tik juokas, šaltis ir draugai.
arba grįžti namo numėlynijusiomis rankomis ir kojomis. tada jautiesi tarsi grįžusi į vaikystę, nes eini pas mamą ir prašai, kad atsegtų batus. o ji kaip mažą vaiką apibara, kad nušalau rankas.
[21:50:48] Justas Deskevičius: tai kad aš galvoju tik apie viska :D
[21:52:14] Funkenstein: sunkus darbas galvot apie viską
[21:52:51] Justas Deskevičius: na tai puse visko pati žn kas užima :D
[21:53:26] Funkenstein: žinau :)
aš :>
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą