Tu toli nuo manęs. Tūkstančiai milimetrų. Tūkstančiai amžinybių. Mus skiria atomai; jie išaštrinti lyg dinozauro dantys; jie sausi kaip smėlys dykumoje; jie nepraeinami lyg kryžių miškas. Aš tegaliu stovėti.
pirmadienis. o aš ne mokykloje, nors motina ir norėjo. tėvas leido neit, kai pasakiau, kad mano draugės nėjo į mokyklą, o tada reikėjo gelbėt Vaidą, nes ji viena ir ėjo į mokyklą. prisiglaudė pas Eglę, nusiplovė nuo pamokų. štai kokios mes. iš pradžių visos dėl manęs nėjo į mokyklą, dabar padėjom Vaidai, nes kaip mes ne kartu? na pasakykit man, kaip?
o vakar pabėgau iš namų. nes kai kas prisiluobė mamytei nesant namie. ir štai aš po 10 minučių lekiu link Eglės namų, kur mūsų chebra. kur viską užmiršti. užsisakėm picos. parovėm įkalt. ir štai, jau lakstom ant ledo. tiek kartų griuvau, skauda šikną ir klubus, bet tai nieknekis.
oj ta Vaida... taip nusitaškė vaikas, kad dainavo tokias nesąmones, griuvinėjo. teko nešti jos pirštines. ir kaip vidury dienos mums su ja per miestą reikėjo eit. kai pagalvoji, juokinga ir baisu. o jei mentai supakavę būtų?
vedam už parankių, nenulaikom, o ta laiminga kokia. ir paleidom. ėjo ėjo per visąąą kelią ir kas ten buvo, kaip pakirsta krito į kietą pusnį *prisimindama nesusilaiko ir pradeda žvengt*. na ką, žiūrim, dantys kraujuoti, lūpą prasiskėlė. vėliau pamatėm, kad skruostas nubalnotas, raudonas, tinsta. dar nosis. kaip sudaužyta.
arba kai pamatė du šunis gatvėj, kabinos stulpo, nukrito į pusnį, vėl kabinos. arba nuėjo į stoties vidų pašilt, nes kitur vest buvo baisu, o toji voliojas ant grindų, kažkokios mergos prie mūsų prisėdo, tai jas priešėm išvadino.
oj ta Vaida... taip nusitaškė vaikas, kad dainavo tokias nesąmones, griuvinėjo. teko nešti jos pirštines. ir kaip vidury dienos mums su ja per miestą reikėjo eit. kai pagalvoji, juokinga ir baisu. o jei mentai supakavę būtų?
vedam už parankių, nenulaikom, o ta laiminga kokia. ir paleidom. ėjo ėjo per visąąą kelią ir kas ten buvo, kaip pakirsta krito į kietą pusnį *prisimindama nesusilaiko ir pradeda žvengt*. na ką, žiūrim, dantys kraujuoti, lūpą prasiskėlė. vėliau pamatėm, kad skruostas nubalnotas, raudonas, tinsta. dar nosis. kaip sudaužyta.
arba kai pamatė du šunis gatvėj, kabinos stulpo, nukrito į pusnį, vėl kabinos. arba nuėjo į stoties vidų pašilt, nes kitur vest buvo baisu, o toji voliojas ant grindų, kažkokios mergos prie mūsų prisėdo, tai jas priešėm išvadino.
cirkus krėtė, nebeskyrė kuri Rūta, kuri Eglė, kuri Žydrė. štai kaip būna.
"nepavydėk, neverk, tu geriausia. tau negalima."
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą