I’ve got one friend laying across from me I did not choose him, he did not choose me.
pastaruoju metu truputį esu išprotėjusi dėl kuroshitsuji. i mean, pažiūrėjau visus sezonus, ovas, išnaršiau praktiškai visą jautubę, ieškodama dainų iš kuroshitsuji, peržiūrėjau daugmaž 20 fanmade klipų, išknisau tumblr, postindama apie kuroshitsuji ir followindama tuos, kurie tai postina. išknisau lj, save as'indama tonas iconų, gifų. išknisau google ir deviantart, besisiųsdama wallpaperius. oh yeah!
o šitas klipas viršuj gražus ir daina man labai patinka.
ir mokykla jau greitai. tik neisiu į ją poryt, dar porą dienelių... dar porą valandėlių apsimesiu, kad viskas gerai ir niekas nesikeičia.
ir šiandien mama išvažiavo į kauną, o iš ten į vokietiją. naktį eisiu plaut indų. galbūt dar surūšiuosiu drabužius, nes jau nemaža krūva prisikaupusi, reiks sumest į skalbyklę. paseksiu palei Skaistulę ir pradėsiu uždavinėti klausimukų, į kuriuos, tikiuosi, atsakysit bent po vieną ar po du.
Q: kokios nuotaikos mokyklai atėjus? ar ko pasiilgot? ar morališkai pasiruošėt mokytis?
Even is there is no sound, the weight of a hundred seconds always turns her head.
mane ironiškai verčia šypsotis tai, kad turbūt nelabai moku išreikšti savo neigiamus jausmus.
neraudu. neklykiu iš nevilties. nesimušu. nesipasakoju.
galbūt temoku rašyti.
ir jeigu nenorėsiu, tai niekas niekada nesužinos, kas man yra. niekas niekada nesužinos, kame teisybė. verkdama jaučiuosi silpna. kalbėdama apie problemas jaučiuosi pažeidžiama. kuo daugiau žmonės apie mane žino, tuo lengviau jiems mane palaužti. patinusios akys. užsikimšusi nosis. juodos mintys. niekas tiksliai nežino, kiek kartų man taip buvo. gal netgi dabar? gal kiekvieną kartą, kai rašau? o tikriausiai nė karto. esu linkusi sumenkinti visas problemas, kurias pasakoju kitiems. slepiu už blausios šypsenėlės, už "ai, koks skirtumas" žodžių. ir kai aš kažką pasakau... žodžiu... o tada nusišypsau ir nukreipiu temą į lengvą plepesį, tolyn nuo manęs, jau galima suprasti, kad tai buvo svarbu. tai kažką reiškė. tik nebenorėjau sakyti.
miglės gimtadienyje daug laiko praleidau su baltąja, nes nebepajėgiau bendrauti. o su ja nereikia daug stengtis. ji irgi sužeistas žmogus. sieloje. ji irgi daug apie tai nekalba, o jeigu ir taria porą žodžių, tai su šypsena. kaip aš. todėl su ja lengva. ir ji... ir aš su atodūsiu ir žvilgančiomis akimis pamenu, kaip mes nė iš to nė iš šio pradėjom šnekėti apie mano šeimą. žinot, kaip būna. šneki ir kažkaip nueini iki tų sunkių temų. su šypsena ir atsainumu pasakiau, kad nebendrauju su tėvu. kad jis man svetimas žmogus. ir baltoji mane siaubingai nustebino, paklaususi... kodėl? kodėl taip yra? ir aš tylėjau, nes visi mano principai ir nusistatymai klykte klykė nieko nesakyti, o pro akis pralėkė siaubingos akimirkos nuo pat vaikystės... kiek daug man reikėjo pamatyti, išgirsti, patirti... kiek daug kartų mano meilė tėvui buvo paminta ir trypčiojama. kiek daug kartų iš jos šaipėsi. galbūt niekas dorai nežino, kiek. gal numano. šiek tiek galbūt kažkam pasakojau. abejoju, ar tebemyliu tėvą. kai jo nėra šalia, kai jo nematau, kai neužuodžiu ir negirdžiu, man yra lengviau patikėti, kad gal mano širdyje yra jam kamputis atleidimo. kad galbūt danguje dar jam yra vietos. bet vien... vien išgirdus jo žingsnius, aš pajaučiu... tokią... tokią... neapykantą. pasišlykštėjimą. o kai būna... tie momentai... trokštu jo mirties. kartais taip smarkiai, kad net savomis rankomis trokštu išrėkti jam viską, kas sukasi galvoje, visas tas siaubingas mintis, noriu jį sutriuškinti, palaužti, suluošinti, o tada atimti iš jo dukrą, išbadyti jam akis, perskrosti krūtinę, išplėšti širdį ir subadyti plaučius. galvosit, kokias šventvagystes ir melagystes jums sakau. kad tėvus visi myli, nesvarbu, ką jie mums padarė. bet jis pats išplėšė mano meilę iš mano širdies. tarsi kiekvieną kartą stūmė mane šalin, niekino mane.
ir žiūrėjau į baltąją, kuri laukė mano atsako. ir man pro akis probrėkšmiais prabėgo tie visi momentai. ir ieškojau tinkamų žodžių. akimirką ar dvi norėjau jai pasakyti. tada suvokiau, kad nėra žodžių, kaip tai papasakoti keliais žodžiais. išlemenau, kad man nesinori apie tai kalbėti. po sekundės nukreipiau šneką apie kažką kitą.
What does it matter how many lovers you have if none of them gives you the universe?
labas man!
man atrodo, aš tuoj tapsiu šopoholike. o utena mažas miestelis, drabužių atsargos nėra begalinės ir aš jau net nebežinau, ką man dar nusipirkti :D na gerai, meluoju, yra ką pirkti, bet jeigu norėčiau ko nors superinio... visgi, takkofashion'e vėl buvom su egle ir apipirkom mane idėniškai. mat vaikas (eglė) užsinorėjo, kad tapčiau indėne, ale man labai tinka. spręsti man (jums).
na, kaip? do you like it? me gusta. dėl to megztinio buvo daug diskusijų, bet galų gale nusipirkau, tada gi nusprendėm, kad prie jo reikia marškinių ilgom rankovėm, ką ir galit pamatyt. kaip šukuosena? radau jautubėj tutorialą, bet aš esu nevėkšla, kuri nieko nemoka pasidaryt su plaukais, tad paprašiau, kad padarytų mama. iš tikrųjų labai, rodos, laikas skuba. tarsi atėjus rugsėjo pirmai, ateis ir pasaulio pabaiga. taip skubi skubi skubi, bet nieko nespėji, nes tik sėdi. yep, that's me. reiktų nuvažiuot į kaimą, reiktų pas eglę blondę nuvaryt kaiman... bet... turbūt nieko nesigaus. blondei jau parašiau, kad neatvažiuosiu, nes turiu daug reikalų. o vakar, gal tiksliau šiandien, mane užplūdo liūdnos mintys apie pusę penkių ir gal kokį pusvalandį neapleido. išsiliejau dienorašty. žinot, egzistenciniai filosofiniai klausimai užėmė smegenis, niekaip negalėjau nusiramint, kol savo siaubingai suklaikėjusiu raštu neišdėsčiau minčių. kadangi rugsėjo pirmoji šeštadienį, reišk neisiu. tebūnie. pamokas pasakys kas nors kitas, tikrai eis miglė ar eglė žalioji... ech, įsivaizduoju kaip jums painu su tomis eglėmis. vieną vadinu blonde arba baltąja (nes per miglės gimtadienį pamačiau, kad vapšie plaukai nubluko), o kita smalakas (nuo pavardės) arba žalioji (nes dažėsi plaukus žaliai ir vis dar yra žalia). tai va. nežinau, ar paaiškėjo į ateitį jums šios dvi eglės, nes jos visiškai skirtingos. jeigu ne aš ir ne miglė, turbūt net nebendrautų. dargi įsirašiau vakar stronghold crusader, mat pas žaliąją žaidžiau stronghold ir prisiminiau vaikystę. taip, užaugau su šiais dviem žaidimais, pamenu, su tėvu vos kompą pasidalindavom, mat jis žaizdavo, o tada aš. na, ne vien šie du žaidimai buvo mano mėgstamiausi. kaip pamenu, tai dieve, ko aš nežaidus, gamer'ė buvau, haha. pradėjau nuo playstation, žaizdavau mario, šaudžiau antytes, mašinytėm varinėjau... dar kažką dariau, gerai nebepamenu. jau per kompą žaizdavau sonic, constantine (taip, dievinu tą filmą, neseniai jį žiūrėjau dar kartą. taip, jis su demonais ir angelais, patariu pažiūrėt, jeigu nematėt), stronghold'ų ir šimtus panašių strateginių, garį floperį, flat out 2 ir dar begalę žaidimų su mašinom, dargi pamenu tą super ketvirtuką, kur liepsnojantis, akmeninis, guminis ir dar ten kažkokia, turėjau ir žaizdavau, starwars lego, sims, spiderman, spore, alice MR, barmalėjus ir dar tikrai daug kitų, kurių pavadinimų neatsimenu ir dar kiek gi pamiršau. mano vaikystė nuo ketverių-penkerių buvo playstation, o vėliau stacionaras. okay, galima dėkot pusbroliui, kuris vis nešė man žaidimus ir juos įrašinėjo. kai atsirado internetas nustojau žaisti. oj meluoju, online žaidus taip varydavau, kad net tiršta. žodžiu, turėjau gimti berniuku, jeigu jums dar neaišku. o dabar jau retokai pažaidžiu... na, iš tikrųjų tai norėčiau, bet.. ech. reik man žaidimo pulto, kurio neturiu, o reikia būtent xbox'o konsolės, bet gi aš dar ne tokia pamišėlė, kad pirkčiau xbox 360 už ~900lt ar kiek jis ten kainuoja.
eisiu, pažaisiu crusaderio čiuju. vis tiek nėr kas veikt, nes man rašymo depresija ir neturiu noro, jėgų bei minčių atrašinėt. VISUR. na, išskyrus sms ir skype ir fb. o, reik nueit į fb, šian buvęs klasiokas naktį parašė "išpistum mane?", o jis toks mažvaikis. žodžiu, gražiai išvadinau jį lopu ir išjungiau fb, įdomu ar jis irgi pavarė ant manęs. o, dar vakar nežinomas nr skambino, bet neatsiliepiau. neturėjau noro vaidint kvailelės.
einu.
I lay in bed,
for hours in the dark,
at night.
Thinking about,
every possible thing,
in my life.
šiandien giedra naktis. ėjau prieš kokią valandą namo ir kelionė į namus prailgo, nes vis sustodavau viduryje tamsios gatvės, nušviestos žibintų ir užvertusi galvą žiūrėdavau į dangų. pagalvojau, kad turbūt šią vasarą tai paskutinis kartas, kai taip aiškiai matau žvaigždes. aš žavėjausi.
juk niekada nežinai, kada bus paskutinis kartas, kada paskutinį kartą matysi saulę, kada paskutinį kartą nuoširdžiai kalbėsiesi su tau brangiu žmogumi, kada paskutinį kartą įmerksi kojas į ežero vandenį, kada paskutinį kartą supsiesi ant supynių, kada paskutinį kartą glostysi savo augintinį... niekada nežinai, niekada negali nuspėti. nežinosi, kada reiktų ištarti sudie amžinai. nežinomybė. daugybė akimirkų pasimiršta, nugarma į prisiminimų liūną, kaip ir kiti prisiminimai. gal kartais šmėkšteli galvoje šėšėlis, bet taip to ir nesupranti.
nėra sudie.
o man taip nėra noro atrašyti į postus... į laiškus... į viską. atsibodo, nusibodo, užkniso. tegu laukia manęs, jeigu taip nori, bet aš dabar negaliu.
užvakar grįžau iš miglės, buvau gimtadienyje, o tada iki antradienio šiaip buvau. gimtadienis buvo visai linksmas, buvo daug ką veikt. pavyzdžiui, darėm tą super nusibodusį cinamono challenge ir druskos bei ledo challenge. cinamono... ech, buvo fu, išpurškiau dūmą gal kokia antra ar trečia, vos ne apsivėmiau ir buvau visa apsivarius cinamonu. nors vis tiek šioks bei toks potyris... o va druskos ir ledo...
yeah, per nuotrauką atrodo ne taip baisiai, kartais išvis raudonai mėlyna atrodo. che che. šiaip iš tikrųjų nežinau ar visi vlogeriai didžiausios lamos ar aš halkas, bet išlaikiau leduką pakankamai ramiai ir nebuvo jau taip baisu, kaip iš visų reakcijų tikėjausi. taip, skaudėjo. taip, degino. taip, šaldė. taip, kunkuliavo. taip, graužė. taip... skaudėjo labiau, kai atgniaužiau ledą. tiksliau, ledo jau nebebuvo, o ta druska siaubingai buvo prišalusi, tiesiog prikepusi prie odos ir reikėjo neblogai pakrapštyt. anyway, pirmas dvi dienas nieko negalėjau su ta ranka padaryt. dabar (penkios dienos) jau galiu daryt lyg ir viską, nors vis dar skauda, kai paliečiu vos smarkiau. uccch, visgi faina. įdomu kaip bus toliau. apskritai negalėjau lankstyt rankos, nes iš kart taip siaaauuuuubingai degti pradėdavo, atrodė, kad pusės delno odos nebėr ir tik pajudinsiu ar priliesiu ranką, tai didžiausios žaizdos atsivers, tarsi kirminai kokie po oda graužtų mėsą ir būtų kažkokie čili pipirai. yeah, nelabai malonu. bet vistiek sakau, kad buvo geras potyris. įdomu per kiek laiko nebeliks žymės.
šiandien (na, tiksliau vakar) su egle ėjom apsipirkti. nusipirkau du pieštukus, du tušinukus, žalią želinį, trintuką, korektorių, penalą. iš drabužių tai bliuskutę, kažkokį megztinį (abu indėniško stiliuko) ir smėlio spalvos maikę ilgom rankovėm, čia prie megztinio gana įmantraus. dargi nusipirkau tokį kaip lankelį... net nežinau kaip vadinas, toks plaukus suima daiktas, su sage, iš kurios plunksnos kyšo. mat eglė užsimanė daryt mane indene. šiandien dar mama supynė mano plaukus į krioklį, tai baisiai gyrė eglė ir jos mama. huh. jėga.
Strange things did happen here
no stranger would it be
If we met up at midnight
in the hanging tree.
papasakosiu kaip miegojau. nuėjau miegoti devintą, po devynių šiek tiek. taip, ryto. ketvirtą nulipau nuo kompo ir įsijungiau tokį dalyką "qeep" per telefoną. nu ir užsiplepėjau iki devynių su irakiečiu, kurio vardas yahya. mes šiaip senokai rašinėjamės, bet šiandien buvo bombikė. atsikėliau gal be dešimt penkios. taigi aš dabar, kai šitą rašau, dar tik pusvalandį atsikėlus, nors dabar jau pusę šešių. man rimtai reikia vakarinių pamokų... va, ką tik parašiau anglišką laišką alex iš uk, jam 22 metų. geez, pastaruoju metu vien angliškai bendrauju. šiandien pastebėjau, kad angliškai rašinėjuosi gana laisvai, bent jau taip buvo su yahya, net nejaučiau, kaip lengvai žodžiai liejasi. aišku, kartais pamiršdavau vieną ir kitą žodį, bet tai buvo gal tik kokius tris kartus :D
buvau pas eglę, žaidėm žaidimus ir šiaip stūmiau ant jos ir tuo pačiu glausčiausi ir koriausi jai ant kaklo, žiūrėjau kaip jos brolis žaidžia call of duty. sutvarkiau nuotraukų failus ir ištryniau per tris šimtus dainų iš kompiuterio, dabar liko du šimtai su puse. atsidariau "šnibždantis su bedieviais jausmais" ir skaitau ir man sunku patikėti, kad tai aš viską parašiau. nebemoku taip rašyti. nebemoku... na, kaip kažkas yra sakęs, kad didysis rašymo menas dažniausiai
kyla arba iš begalinio džiaugsmo, arba iš veriančio skausmo. kai rašiau apie saulę, man galiojo antras variantas. dabar nebe viskas taip jau ir blogai, neskaitant tų akimirkų, kai viskas apskritai atrodo siaubinga ir liūdna. eisu gal miegot. skauda akis.
I know the night is not the same as the day: that all things are different, that the things of the night cannot be explained in the day, because they do not then exist, and the night can be a dreadful time for lonely people once their loneliness has started.
dabar svarstau ar apskritai protingai pasielgiau, išklodama tą savo istoriją. aš taip vos ne... gailiuosi. tarsi kažką savo noru išplėšiau iš širdies ir atidaviau. galiu tik pasakyti, kad tai tik viena mano paslaptėlė. turiu ir kitų. vis dar galiu jus nustebinti. na, gal tik ne emą. toji draugužė mano paslapčių skrynelė.
pastaruoju metu (iš tikrųjų, jau seniai galvoju, bet tik dabar svarstau galimybę) galvoju apie vakarines pamokas. taip taip, minusai tie, kad nebeliktų laisvo laiko, palikčiau draugus (o ne tiek jų ir daug klasėj, tik du), man gali nepatikti mokytojai ir būsimai klasiokai. pliusas - MIEGAS. taip taip, minusų kažkaip atsirado daugiau, bet miegas yra šventas dalykas, dėl kurio galėčiau padaryt viską. turbūt niekas ir tik vienetai gali išsivaizduoti, kokia nesveikai psichiškai ir fiziškai traumuojanti mano protą ir kūną yra kančia ir tikras invalidumas keltis septintą ryto. ne mažesnė siaubinga kančia ir savęs kankinimas yra prisiversti nueiti miegoti vien VIDURNAKTĮ. pamenu, vieną savaitę sugebėjau nueiti netgi vienuoliktą... bet vėliau spjoviau į tai, nes pradėjau neužmigt ir po vidurnakčio. žodžiu, aš esu tikras nakties vaikas. aš esu gimusi naktinėti iki paryčių ir miegoti iki pietų. o mokykla visus metus mane traumuoja ir kelia kančias, gal netgi todėl aš praleidžiu tiek daug pamokų, nes jeigu tik yra kokia menkiausia galimybę (arba net jeigu jos nėra), aš neinu į mokyklą ir laisva ranka numoju į pamokas. vien dėl to, kad anksti eiti miegoti ir anksti keltis yra savęs kankinimas ir kaip aš siaubingai būnu pikta ir susierzinusi kiekvieną rytą, nebent pamatau vaivorykštinį padarą su ragu ant šiknos, bet to NIEKADA nebūna, soo...
apsipirkti nebuvom. mama prižadėjo, kad trečiadienį galėsim nuvažiuot, jeigu dirbs. po velnių, tegu dirba jau. nes dar reikia nupirkti dovaną miglei, po velniais, o su egle nežinia kada susiderinsiu šitam reikalui. per dienas leidžiu prie kompiuterio. taip, užknisa, bet neturiu draugų su kuriais galėčiau išeiti. o ir oras šūdinas, niūrus ir lyjantis, tad didelio noro neturiu niekur eiti. ne, man vis tiek užpisa sėdėt prie kompo. ir taip, aš negaliu nieko kito daryt, kai namie esu. jau kelinta diena neprisiverčiu nusikirpti nagų, lol. apgailėtina. viskas čia apgailėtina.
rašiau viską viršuje dieną, dabar jau rytas. galiu pasakyt, kad nagus nusikirpau! ir galvą išsiploviau... :D ir pažiūrėjau tb dešimtą seriją, o kai ji baigėsi, trankiau orą. ta senoji fėja... nėščia ir papinga moteriškė, man ji kažkodėl labai patiko. ir kaip susigraudinau, kai džesika privertė hoitą pamiršt ją ir džeisoną. o kaaaaip aš mintyse popinau ir mylavau tarą, kai toji užvertė (o gal turėčiau sakyti, nukirto galvą?) tą supistą juodaplaukį transvestitą. tiesiog galėjau išskaityti pem antakyje kaip ji sužavėta tokio poelgio. žodžiu, awesome serija. tik žiauriai nepatiko, kad godriką suplėšė ta kalė lilita. vargšelis erikas. praise lilith, you daughters of a stripper.
Cold, cold water surrounds me now
and all I’ve got is your hand
Lord, can you hear me now?
Or am i lost?
klausau šios dainos like dvi valandas i guess. švelni, atpalaiduojanti, tarsi rami jūra. šiandien išmečiau visus skaitytojus ir kalbuosi su savimi, bet man visai patinka. pakeičiau stilių, nors bg, kuris patenkintų mano norą, neradau, o tiksliau, radau, bet failas buvo per didelis. dėl ko porai minučių buvau susinervinusi.
žinau, kad kartais mano veiksmai jums pasirodo keisti ir neapgalvoti, gal netgi įžeidžiantys (Raimonda, atsiprašau, iš kur man žinoti ar skaitai, kai nėra nei komentaro nei reakcijos tuose mygtukuose, ar kokio prasitarimo skypej... na supratai mintį). visgi man malonu, kad skaitot blogą. gaila, kad Ema ne su mumis. už tat noriu į mūsų ratelį priimti Vitaliją. šauni, miela ir jautri mergina, kuri man tikrai patinka.
prieš porą dienų skaičiau savo blogą nuo pačios pradžios. aš buvau įsimylėjusi, pripažįstu tai. buvau įsimylėjusi tiesiog nesveikai. nesveikai. tai man kėlė depresiją, liūdesį, norą žudytis, kėlė nepasitikėjimą savimi, ir galybę kitokių reakcijų, kurių šiuo metu net negaliu įvardinti. ir kas gi iš viso šito išėjo? dabar, kai praėjo beveik metai, kai jo nemačiau, aš, aptramdyta širdimi ir stabilesne protine būkle, galiu apibendrinti kas gi čia buvo nutikę, nes tai, mielosios, buvo labai svarbus ir daug mano gyvenime reiškęs momentas.
mano pirmoji meilė.
viskas prasidėjo šeštoje klasėje, pavasarį, kai grupelė klasiokų nusprendė nuvažiuoti prie ežero ir gerai praleisti laiką. taip gavosi, kad tie maži vaikai nusipirko alkoholio, šiuo metu negaliu tiksliai pasakyti kas tai buvo, kažkas tarp sidro-alaus-degtinės. ir neatsimenu kiek tada pirkom, bet pakankamai, kad visi nors kiek apsineštume. aš tą kartą (man buvo trilyka) gana neblogai išgėriau. kažką veikėm, nenoriu smulkintis, bet esmė tame, kad pradėjom žaisti butelio. ir gavosi taip, kad šviesiaplaukis klasiokas išsuko mane. aš buvau girta ir daug žvengiau ir šiaip pasidarau idiotiškas žmogus, tad kai jis pasilenkė, mes kaip kokios mašinos susidaužėm dantimis ir apskritai skaudėjo, o to bučinio (kuris pagal reikalavimus buvo laižiakas) nepavadinsi bučiniu. anyway, po mūsų šito susidūrimo žabtais kažkaip viskas baigėsi. su tuo šviesiaplaukiu prieš išvyką aš daug bendraudavau per skype ir pakankamai mokyklos metu, bet aš niekada į jį nežiūrėjau niekaip kitaip, kaip į draugą. po to šūdino bučinio aš pradėjau skųstis, kad man šalta ir tas pats baltapūkis pasisiūlė sušildyti. anyway, ten buvo glaustynių ir apsikabinimų, nieko nepadoraus kaip tokiems vaikams, bet man patiko. aišku žaibo makvyno greičiu tie iškylos draugai pradėjo kliedėti ar tik baltapūkiui nepatinka mūsų visų mylima rūtelė. na ir žodžiu po kokios dienos viskas išaiškėjo, kad tas baltapūkis nuo kalėdų mane įsižiūrėjęs.
mano dramatiškai liūdno dar vienas gyvenimo tarpsnis prasidėjo.
po kurio laiko mes jau buvome pora, pašventinta ir užantspauduota. kadangi abu buvome baikštūs kiškiai, bendravome per skype nonstop pokalbiais apie viską ir dar truputį, o mokykloje mes gražiai vienas į kitą žiūrėjom ir šnekėdavom, kartais būdavo apsikabinimų ar kažko panašaus.
tegaliu paminėt, kad neįsivaizduoju kuo aš jį patraukiau, nes buvau siaubinga baidyklė. ne, aš rimtai. bet apie tai vėliau.
nežinia kaip, turbūt iš stupadovo idiotiškumo pradėjau kudakuot, kad irgi jį myliu ir panašiai, žodžiu, kažkaip užsikrėčiau ant to vaikio. dar iki šiolei nesuprantu, kas įvyko... magija. atėjo vasara. buvom susitikę per ją du kartus, nes beveik visą ją praleidau kaime. ir tam kaime man pradėjo rodytis "o kam man reikia to berno? man gerai ir be jo". ir panašiai. draugės, kurioms skambinau, pritarė ir kai tik prabilau, kad noriu jį palikti, jos atskleidė gi savo neigiamą požiūrį į tą baltaplaukį, atseit jis anoks ir kitoks. puiku. paskatinta tuometinių draugių grįžau iš kaimo ir parašiau jam per skype. jis, vargšas, buvo rimtai pasiilgęs manęs ir jo meilė, rodos, nebuvo sumažėjusi. deja, neleidau dėl šito sau nė įsitinkinti, nes kažką parašiau jam išsiskyrimo tema ir tada prasidėjoo... jis supyko (aš manau, kad tiesiog jį įskaudinau ir tai jis pavertė pykčiu) ir mes negražiai išsiskyrėm. atėjo rugsėjo pirmoji. buvo labai awkward, bet viską išgyvenau. visus tuos metus nieko įsimintino neįvyko, tik tiek, kad tais metais, nežinia ko pastūmėta, susidėjau su kitokios chebros klasiokėm ir septintoje klasėje aš kardinaliai pasikeičiau. dabar tiesiog gi manau, kad visaip norėjau pasirodyti šviesiaplaukiui, kad jis man nerūpi ir "va ką praradai, sausaini". prieš tai klausiau vien roko ir metalo dainų. bet aš turėjau savo galvoje grandiozinį planą kaip save pakeisti (dabar suvokiu, kad tiesiog bėgau nuo savęs pačios ir tiesos, kurią vėliau sužinosite). visų pirma, kardinaliai pakeičiau muzikos skonį. pradėjau klausyti vien popso ir dance muzikos. pakeičiau drabužių stilių, palikau juodus drabužius spintoje ir prisipirkau spalvotų, aptempiančių ir kitokių drabužių. prisipirkau kosmetikos. nuėjau pas kirpėją. pasidariau šukuoseną. išsipešiojau antakius. nusipirkau pirmuosius batus su kulnais. susidėjau su kita chebra. pradėjau eiti į diskotekas, kuriose įleidžiami tik nuo šešiolikos. man tai nekliudė. mamai pasakiau, kad nakvoju pas draugę ir tą vakarą mane super kekšiškai aprengė ir išdažė. ten buvo ir meilė. ak, meile meile... keturiese nuvarėm prie bernų chebros ir tie nupirko degtinės semkę. tai buvo pirmas ir paskutinis kartais, kai sugebėjau gerti degtinę iš butelio, be jokio zagirono ir dar neapsivemti. buvo šalta. buvo žiema. mes greitai išgėrėm tą butelį ir aš tik beatsimenu, kad įeinu į tamsią patalpą, žmonės šoka, muzika plėšia ausis, spalvotos švieselės šokčioja ir sukasi. nedaug ką atsimenu iš to vakaro. atsimenu, kai grįžom, beveik visos kalbos buvo apie mane. mane. nes aš tenai šokau viliotinius ir striptizą, paskui mane sekiojo beveik visi diskotekos bernai ir aš net neturėjau laiko kada pailsėti. tai aš tą vakarą pasilaižiau gal su septyniais bernais. aš. viskas, ko norėjau, tai greičiau užmigti. rytą nebuvo geriau.
tokių naktų, kai girta nueidavau į diskoteką, pusiau komoje ir nusilaižydavau su puse miesto bernų, buvo ir daugiau. bet aš išmokau nebesigėdyti. išmokau palikti tai praeityje. tapau kalė. ir man tai patiko. buvo ir neigiamų pusių. jaučiausi nepilnavertiška dėl savo išvaizdos, dėl mažo ūgio, dėl mažų krūtų, dėl to, kad nešioju akinius, dėl to, kad prieš tas dvi drauges jaučiausi kaip mažas vaikas. nors toks ir buvau. mano tėvai nieko neįtarė, kai dukra leisdavo savaitgalius pas drauges. vieną, tai kitą.
bet aš ilgai neištvėriau. o gal ir ištvėriau. visgi mano keturioliktas gimtadienis buvo dar su jomis. mane vėl neskoningai išdažė. jaučiausi tokia apgailėtinai mažakrūtė, kad susimoviau du liemenukus (ar galit patikėt?). man sugarbanojo plaukus. viskas rūsyje buvo paruošta. į mano gimtadienį atvarė man nepažįstami bernai, išskyrus vieną klasioką, draugės dvynį. tai buvo apgailėtina. visi tie metai buvo apgailėtini. aš buvau apgailėtina. aš norėjau kažko... kažko naujo, nepatirto. ir griebiausi bet ko. tapau tuštutė, išorinė etiketė, kaukšintys bateliai, amžiais besirūpinantys tik kaip gražiai atrodyti ir sukantys planus kaip pameluoti tėvams, kad ištrūktum savaitgaliui į šokius arba kaip nebūti prigautai. iš pradžių viskas mane svaigino, jaudino ir žavėjo. vėliau viskas apkarto. vis smarkiau jutau, kad tai ne aš. aš ne tokia. pradėjau ilgėtis ramumos. neatsimenu kaip, bet po truputį grįžau prie senųjų draugų, kurie mane priėmė atgal (ačiū vaidai). bet meilę jos dvi pasiglemžė ir aš jos dar ilgai negalėjau priskirti prie draugių. bet dabar ne apie mane ir meilę. o apie baltapūkį.
prasidėjus aštuntai klasei, pamenu, gulėjau lovoje. ant dešinės pusės, veidu į kambarį. spoksojau į priešais, rodos, klausiausi muzikos. o gal verkiau. tada daug verkdavau. nes man buvo sunku. buvo sunku apsimestinėti tuo, kas nesu (čia iš tų laikų, kai buvau bitch). ir tą akimirką, tą svarbią akimirką suvokiau, kad myliu baltapūkį. no matter what i did. septinta klasė tebuvo iliuzija. viską, ką dariau, tebuvo melas sau pačiai. aš taip gerai sau melavau, kad pati buvau patikėjusi melu, jog man nerūpi baltapūkis. kad visi tie vaikinai (beje, septintoje klasėje turėjau vaikiną. susiradau jį šokiuose. po kokio mėnesio jį palikau) tebuvo bandymas užmiršti baltapūkį. ir dar suvokiau, kad padarysiu viską, kad vėl jį susigražinčiau. kad vėl viskas būtų taip, kaip buvę. o, kaip aš tada naiviai galvojau ir tikėjausi.
buvo visko. tikrai visko. kad ir antai, du kartus su tuo baltapūkiu glamžiausi. i mean, tikrai. jo rankos buvo drąsios, o aš abu kartus buvau apsvaigusi. kelis kartus šiaip buvom susitikę. sėdėdavau jam ant kelių, kalbėdavomės, žodžiu, mano širdis tada dainuodavo. o, kaip mano nuotaikos rodyklė priklausydavo nuo to, ar mes pasikalbėdavom vieną ar kitą dieną... o, kokia apverktina nuotaika būdavo, jeigu iš jo negaudavau dėmesio arba mes dėl ko nors susiginčydavome. o, kaip aš šypsodavausi, kai su juo pasikalbėdavau...
ir po kiekvieno mūsų susitikimo aš patikėdavau, kad štai, pagaliau, dabar jis man parašys, aš jam parašysiu ir jis pagaliau pasiūlys man draugauti. bet nieko panašaus nenutiko. aš negaudauvau jo žinučių. mokykloje jis į mane nė nepažvelgdavo. ypač būdavo skaudu, kai tokį ignorą ant manęs užmesdavo, kai aš jam atiduodavau savo kūną. naiviai galvodavau, kad jį tai papirktų. jaučiausi pažeminta, išnaudojama, tuščia, liūdna, įžeista garbe ir orumu. visko buvo, tikrai. ir aš beveik niekam nepasakodavau. nebent emai. dar kažkiek meilei. gal dar vos vos skaistei. bet daugiau niekam. tai buvo mano kryžius, mano meilė. tai ji mane nuodijo ir graužė, kartu vertė šypsotis ir dainuoti.
žodžiu, praėjo aštunta klasė. per išleistuves buvo bomba. tikrai. kiti buvę klasiokai jau norėjo siūlyti prezervatyvų. bet aš sakiau ne. ne. ne. ir kaip jis užsišiko... bet aš laikiausi, nors sekiojau paskui jį kaip šunytis, tai padėdama jam ką ar šiaip. mažyte, - kartojo jis. - tai tik nuotykis, - sakė jis. tada aš nekreipiau dėmesio, nes buvau laiminga, kad štai aš vėl jo glėbyje, štai jis vėl mane bučiuoja, štai jis vėl manęs nori, štai jis vėl rodo man jausmus.
po išleistuvių vakarėlio - jokios žinios iš jo pusės.
gerai.
aš buvau įpratusi. bet vistiek labai skaudėjo. žodžiu, kol kokį mėnesį praleidau kaime ir grįžau. jis man pradėjo rašinėti. galų gale per tris dienas jis man pasiūlė susitikti. ką aš atsakiau? žinoma, sutikau. susitikom gal kokią vienuoliktą nakties. motina, aišku, labai prieštaravo ir aš ją labai supykdžiau, kad neklausiau ir išėjo. bet mano širdis dainavo ir man jos pyktis nerūpėjo. norėjau jį pamatyti. ir pamačiau. man rodos, apsikabinom. pradėjom šnekėtis. tiksliau, jis pasakojo apie angliją (buvo išvažiavęs pas tėvą). susėdom ant laiptų kažkur prie darželio ir šnekėjomis. tiksliau, jis šnekėjo. aš net nelabai pamenu apie ką, turbūt apie angliją. tiesiog klausiausi jo balso. juokiausi, kai jis to tikėjosi. pritariau, kai jis to norėjo. klausinėjo ir apie mane, bet man labiau patiko klausytis jo. nes baltapūkis moka pasakoti, tikrai. aš šiek šiek kalbėjau apie kaimą, apie draugus, apie tokį draugą. jis sukluso, paklausė, koks draugas. jam rūpėjo. mano širdis šokinėjo iš džiaugsmo, nes jis pavydėjo manęs kažkam kitam. rūkėm jo cigaretes. aš surūkiau dvi, jis gal keturias. galų gale išsivystė tema, daugmaž "patinki-nepatinki". ir kažkur bloge yra citata... apie tai, kad vienas kitam kažką jaučiam. pradėjom šnekėti apie draugystę. jis sakė, kad nelabai turės laiko. aš sakiau, kad nieko tokio. ir tada išgirdau lemiamus žodžius. žodžius, kurių laukiau beveik du metus. ar žinot... kai tūkstančius kartų tai įsivaizduoji ir pagaliau tai įvyksta... oho... aš jam tą irgi pasakiau, dabar tiesiog manau, kad tai buvo klaida. klaida pasakyti, kiek daug tai man reiškė. bet aš pasakiau "taip". mes dar pabuvom tenai (mums sėdint ir kalbant, vienu momentu jis bandė mane pabučiuoti, bet aš atsitraukiau, o jis "ne?", lyg ir nelabai supyko), pašnekėjom, o tada jis pasakė, kad jam jau laikas namo. atsistojom. paėjom kelis žingsnius, o tada aš paėmiau jį už rankos, kaip jis mane prieš du metus, šeštoje klasėje prie ežero. tą akimirką, naktį, tą kartą aš buvau pats laimingiausias žmogus gyvenime. daugiau niekada tokia nebuvau, nė per pusę. tas momentas, kai galėjau pasivadinti baltapūkio mergina, buvo lyg ryškiausia vaivorykštė mano danguje. bet ta akimirka dabar man primena erškėtrožių vainiką - iš pirmo žvilgsnio gražų, su gražiais žiedais, bet po jais buvo spyglių.
išsiskyrėm prie perėjos. man į vieną pusę, jam į kitą. sustojom po mirksinčiu geltonai šviesaforu. apie kažką kalbėjom. pajaučiau tuštumą visur, kur tik įmanoma, kai jis paleido mano ranką. bet atsisveikinant jis mane apkabino ir... oj, aš taip neatsimenu. buvau lyg girta. man rodos, aš jį pabučiavau į skruostą. o gal jis mane pabučiavo į kaklą. taip, turbūt į kaklą. ir aš nusisukau nuo jo, nuėjau namų link. tiesą sakant, skridau. tada puikiai supratau, kaip iš laimės galima vaikščiot neliečiant kojomis žemės. iš kart puoliau rašyti emai, tada skaistei. skambinau emai, bet ji nekėlė, tada skaistei. mieloji, tu turbūt dar pameni... pati sakei, kad skambėjau tada... labai laimingai...
laimė ilgai nesitęsė.
po to karto taip daugiau ir nebesusitikom. po kelių savaičių jis mane paliko. dar pasakė, kad nori, jog liktume draugais. jis pasakė, kad gimnazijoj bus daug vaikinų, susirasiu kitą. suvokiau, kad jis taip pat galės susirasti merginą. aš neverkiau, kai skaičiau jo žoždius. tiesiog nenorėjau pripažinti tiesos. parašiau jam... kas blogai. ar kas nutiko... ar aš galiu pasitaisyti... bet jis neatrašė. po to karto mes kalbėjom dar vieną kartą. jo paskutiniai žodžiai buvo "blt baik meluot". ėjom į tapačią gimnaziją. aš jau rugsėjo antrąją supratau, kad draugų neturėsiu klasėje. ėjo dienos. mane truputį užgauliojo klasiokės, bet už tai su vaikinais sutariau visai gerai, kaip tik mergina gali sutarti su tuntu vaikinų. o baltapūkį mačiau apspistą būrio bernų. merginos kabinosi į jį. ateidavo į klasę su jo funcap'u. viskas toje mokykloje priminė man jį. tai buvo spąstai. joks vaikinas neatrodė gražus. aš neturėjau draugų ir vaikščiojau viena. aš juokiausi ir visiems pasakojau, kad man viskas gerai, kad viskas tenai faina. galvojau "ak, man nereikia draugų". man tikrai nereikėjo. bet slėgė tai, kad iš manęs tyčiojosi. fu, pažiūrėkit į rūtos kojas, kokios baltos, ar ji kada išeina iš namų? pažiūūrėkit, ji sėdi kaip berniukas! turiu visų numerius klasėje... tik ne rūtos *merginos kikena ir skersakiuoja į mano pusę*. ei rūta, kalbėk garsiau! ei rūta, tu čia buvai ta, su kuria šnekėjau per fb? ko tu dabar su manim nešneki? *pašaipus kvatojimas*... and so on.
lyg iš dangaus nukrito pasiūlymas pereiti į dabartinę gimnaziją, kurioje esu. ten buvo meilė. jokių baltapūkių, nauja aplinka, protingi žmonės. aš perėjau. palikau viską, nepažvelgiau atgal. jaučiausi išsilaisvinusi. ir mane apsvaigino, kai pirmadienį atėjau į naują klasę ir pripuolė visos merginos, visos tiesė į mane rankas ir sveikinosi, visos šypsojosi, sakė savo vardus, o aš kaip užsukta kartojau: "labas, sveiki, heyy, aš rūta, malonu, malonu". aš buvau super įdomus objektas. merginos prieidavo prie manęs ir klausinėdavo kodėl perėjau ir panašiai. visgi porą savaičių daugmaž vaikščiojau viena ir neilgai truko suprasti, kad meilė nebėra ta draugė, kurią pažinojau. galbūt ji irgi bėgo nuo praeities, ji irgi mylėjo vaikiną iš vidurinės, iš buvusios mūsų klasės. ji irgi kentėjo. dėl to mes taip ir suartėjom. bet tada aš parašiau ir mes išsiskyrėm. ji pavadino mane savanaude. turbūt ją įskaudinau.
žodžiu, praėjo metai. beveik metai. ir, prisipažįstu, aš vis dar galvoju apie baltapūkį. ir viso šito aš niekad niekam nepasakysiu iš savo dabartinių draugų. visos šios istorijos. dabartinės klasiokės/draugės nieko nenutuokia. gerai, eglė nutuokia, bet aš jai nieko nesakiau ir ilgainiui ji nustojo klausinėti. su niekuo nebesikalbu apie baltapūkį. nors kartais dar norėčiau. kartais atrandu, kad jau pamiršau, kaip tiksliai atrodo jo šypsena. jo žandikaulio linkis. jo akių spalva ir visi atspalviai. pamiršau, kaip skamba jo balsas. arba jo visas eisenas, priklausomai nuo nuotaikos. ir panašiai. manęs nebepersekioja mintys apie baltapūkį. bent jau ne nuolatos. bet kartais... kartais aš stoviu gatvėje ir pamatau einant kažkokį blondiną. mano akys įsilituoja, mintyse kirba ar tai jis? ir tas vaikinas nueina, o aš dar spoksau jam iš paskos, galvodama, spėliodama, besikankindama.
bet jau galiu pasakyt, kad jo nebemyliu. bent jau manau taip. viskas praeityje. aš gyvenu kitokį gyvenimą. ten, kur nėra jokių vaikinų (nors žaviuosi dabartinės gimnazijos keliais vaikinais). ir nebegirdžiu baltapūkio vardo. jeigu nebūtų meilės, išvis niekas niekad neprimintų man jo. nebebūtų kam. ir aš džiaugiuosi. aš buvau suskilusi, pabirusi į šimtus dalių, bet atsiklaupiau ant kelių ir kraujuojančiais pirštais bei širdimi pradėjau rinkti šukes atgal. ne visos dalys surinktos. o manyje dabar pilna sueižėjusių sutrukimų. ir niekas jų neišnaikins. bet aš bent jau daugmaž vietoje. nebesu ligonė. bet dar nesu ir pasveikusi.
When you say goodbye my lungs ache filled with water ‘cause i will always love you.
skaičiau šitą blogą nuo pradžios. sustojau skaityti ties praeitų metų rugsėju.
ir pasakysiu dabar tik vieną: aš jus visas tris išmesiu iš čia. po trijų dienų. nežinau kada vėl priimsiu, nežinau kaip, bet išmetu. ne dėl to, kad jūs kažkuo nusikaltot (nors šiaip manau, kad neskaitot truputį, ypač tu, Raimondėle mieloji), ar ne dėl to, kad nebeesat draugės ar dar dėl kokių kvailų priežasčių. aš tiesiog įsinorėjau pabūt čia viena, with myself. ačiū už supratingumą.
Ah, Alice, we can’t go home again. No surprise, really. Only a very few find the way; and most of them don’t recognize it when they do. Delusions, too, die hard. Only the savage regard the endurance of pain as the measure of worth. Forgetting pain is convenient. Remembering it, agonizing. But recovering the truth is worth the suffering. And our Wonderland, though damaged, is safe in memory… for now.
ima here. all day sėdž fore ir kitam fore, ir rašau rašau rašau... jaučiuosi išsisėėėėmus. tfu, net nežinau, kaip turiu jėgų rašyt čia.
anyway, po savaitės miglės gimtadienis, pirksim su egle kažką dovanų. o aš nuo sekmadienio niekur nėjau, visa nuėjau spuogais, apžėlau, susipurvinau, nu krč įsivaizduokit storą išplempusį vyrą su triusikais ir balta maike, nutepta riebalais, maistu. barzda neskusta, plaukai riebaluoti, šiaip visas riebaluotas, kvapelis traukia per kelis metrus. nu aš ne taip žiauriai, savaime suprantama, nes tiesiog negaliu pakęst, jeigu dvokiu prakaitu, tai bent šitas pas mane išspręsta. keistai čia prakalbau. nusidažiau plaukų sruogą žaliai. su zelionke. ir, omfg, gražiai atrodo ta spalva. net visos galvos žalios užsinorėjau.
ehe, čia tipo koža ir džinsai, nusipirkau šeštadienį. dar tipo šį savaitgalį "šeimyniškai" tryse varysim apsipirkt, bet kažkodėl jaučiu, kad man svarbus šitas dalykas bus "geranoriškai" užmirštas.
vakar (o gal rašyt užvakar?) buvau savo pirmajame forume. vitalijai rodžiau legendinį charlie, kurio postai nerealūs. ir ta merga nereali. įdomu, kaip dabar ji laikosi. jai turėtų būt 21, o gal daugiau. jau didelė. nuostabiai rašo. apskritai, vakar (užvakar irgi tada) nesveikai daug juokiausi. vien iš to charlie. kvatojau ir kvatojau, prunkščiau, šypsojaus, kvaksėjau, griaumojau ir t.t. nes tas žmogus nerealus. nes jis mane įkvėpė pačiai susikurt veikėją, kurį žinojo visi ir iš kurio postų žvengdavo. tada pagalvojau, negi tas charlie niekad nenusimindavo? nes aš, vaidindama savo always pokštininką Ėdą būdavau liūdna ir kai nebegalėdavau to nuslėpt, net prie kompo nesirodydavau. anyway. pakopinsiu truputį. ir kai skaitysit, prisiminkit Belos tėvą Čarlį. taip, tą, su ūsais.
Charlie
rašo:
*Sustabdė
italą klaust kelio ir pasitelkė vieną labiausiai išvystytų savo talentų - italų
kalbos mokėjimą*
Charlie:
- Scuzi,
kurmandino rastino camino?
Žmogas:
- Scuzi, jo
nesino italino.
Charlie:
- Scuzi scuzi, nu
negino italino nemokino kito zodijano?
zmogas:
- Scuzi, nu
gi sakino, que nesino italino, idijotino tu!
Charlie:
- Patino tu
idijotino! Antiekijano tai suprantijano, tu bent zinijoni su kijano kalbijano?
Su Swanino! Charlijano!
Žmogus:
-Debilijano tu,
suknistino italino, sakino žmonino, kad tai buvijano klaikijano idėja vyktino
Italia!
Charlie:
-Amerikijano
machos turi geresnijano potencijano nei suknistino italino!! FUCK.
*supykęs
nuėjo.*
Charlie
rašo:
*sustoja už
kampo ir grabaliojasi krūtinę, nežinodamas kaip prisidengt prieš Bellą. Iki
šiol mergaitė manė, kad per didelį plaukuotumą paveldėjo iš mamos, ir Čarlzas
nenorėtų, kad ji sužinotų tiesą. Dėl to jis užmokėjo tris gabalus už dukros ūsų
pašalinimo operaciją...*
Charlie
rašo:
*atsisėda
ant suoliuko tarp prostitutės bei stulpo ir išsitraukia kišeninį dienoraštį.
"Dear
diary. Šiandien nušoviau: turistą, Karlsoną, rožinę panterą, Kliuzo, Hedvygą
bei Napaleoną. Dėl pastarojo nesigailiu.
dar buvo
Blusiaus gimtadienis. aukų nebuvo, tik nebežinau, kur Blusius. Ačiū božai, jis
kastruotas.
Pasižadu:
sudeginti Jacobo kelnes."
*užverčia
ir įsigrūda atgal. Tada atsigula ant pilvo ir užknarkia pasikriuksėdamas.
Sapnuoja Carmen Electrą.*
Charlie rašo:
*Dvejoja....
nusprendžia prieš paklausdamas svarbiausio klausimo, paruošti ją morališkai*
"Matai,
Fibs, kai susitinka du žmonės, jie dažniausiai susimeta.. na, išskyrus jei tai
bernas ir bernas... ne, nelaikyk manes rasistu, as placiu paziuru, tegu bus
bernas ir bernas... bjauriau kai pana ir pana.. ne, as nemanau, kad jūs su
Catherine.. Blemba, supranti, kai gamini viena zuvies pirsteli, jis jauciasi
vienisas. reikia dvieju. geriausia, kad jie butu skirtingu lyciu zuvies
pirsteliai, tarkim ponas pirstelis ir ponia pirst. ne pirst, ne perdžiu čia,
ponia pirsteliene. tai va.. bet as toleruoju ir vienodus pirst pirst."
*Kalbėjo be
gaaaaalo greitai ir seksualiai nusiteikęs.*
Charlie
rašo:
"Oj,
FIbs, neatsimeni? bučiavomės per wild party!!! kada Benjaminas nusimovė kelnes ir šoko.. ne,
pala, tą kartą piršausi Lili"*galvoja* "AAAAA... tas kartas, prie
aguonų, kada nusitempiau tave į tačką ir darėm Bellai bro.. ne, pala, ten buvai ne tu. ten buvo...
buvoo.. Aurora? Ne, pala... ne, ten buvo.. kaip jos vardas? iš E raidės. Neatsimeni? Evelina? Dieve, tikiuos
tai buvo ne EDVINAS"
*nuo
minties visas pasišiaušė ir išpūtė pilnas isterijos akis.*
Charlie
rašo:
]"Nu
NAin... ne, aš tikiu, kad tu žinai, kas yra saugus seksas ir man nereikia
aiškinti... Ne, nesuprask blogai, aš negalvoju apie tavo seksualinį gyvenimą.
Bent jau dienomis. ir naktimis ne.. tik kas antrą. na gerai, aks vieną su puse... Ne.. pala, tu mane
supainiojai.
Fibs, kai man
gimė Bella, aš galvojau, kad numirsiu, jog ji ne berniukas. Žinai.. negali
mokyti vairuoti traktoriaus, negali vesti į pirmą stripto klubą... Bet nieko
pasaulyje nėra nekeičiamo. Nepaisant to, kad jai kai ko trūksta, ir traktorių
ji man išvairavo ir stripto klube nuolatinę kortelę išgavo.
Ką noriu
pasakyti.. Visada galvojau, kad liksiu vienišas seksius vilkas. Bet... bet
pastaruoju metu mano įstikinimai susvyravo. Išbučiavau visas miestelio bobas. Nei viena nesibučiavo taip gerai
kaip tu."
*žiūri
viena akis į vieną, kita į kitą pusę*
Charlie
rašo:
"Nu
dar ko? Mano sūnus bus JIS. GAris Floperis. aš jau perspėjau Fibę, kad man
nereik dar vienos mergos. Aš ir taip traumuotas visam gyvenimui, dėl to, kad
pamačiau...."
*Prisiminė,
kaip kažkada seniai užtiko Bellą ir Jacob bedepiliuojančius vienas kitam bikini
zoną.*
"....
Bellą darant smėlio pyragėlius" *užbaigia murmėjimu ir nusipurtė.*
Charlie
rašo:
*išėjo iš
vonios nuogas ir, pamatęs ant lovos besėdinčią Lils, kiek pasvarstė. Galų gale
sunkiai atsiduso, atsiminė, kad šiandien veda.* "UPS" *greit rankomis
užsidengė krūtinę*
nežinau kaip jums, bet man sukėlė šypseną. o jums?
And it probably won’t get easier
Just easier to hide
Prepare for an aching
The rest of your life
okay, kartais tikrai užknisa.
skaičiau, kad kai žmogus jau iš mažumės nepatiria iš šeimos meilės ir artumo, augant ir suaugus jam sunku priimti šilumą ir rūpestį iš kitų žmonių. okay, mane jau užknisa, kad tris kartus sakiau motinai, jog nusipirkau kažką naujo, o ji šiandien kaip visiška idiotė "oj, kas čia? o kas čia? oj oj, nusipirkai? kada gi spėjai? kur? oj oj..." ir tada tiesiog noris išrėkt "nyk man iš akių", ką ir padariau, dar pasakiau, kad manęs išvis nemyli, tai ji tarsi negirdėjus (o gal ir negirdėjo, jei jau negirdėjo, kaip sakiau prieš tai) toliau varė savo. ooor, kai pamečiau fotiko bateriją, iš kart parašiau jai sms. šiandien kažką ji norėjo nufotkint ir klausia "kur fotikas?", aš tokia "nėra", o ji kad pradės klausinėt tipo kas buvo, kas atsitiko, bla bla bla. siaube.
šiaip ar taip, daugumai žmonių noriu pateikti kiek kitokią versiją apie savo namus (pastebėjot, kad apie tėvą nešnekėjau? nes jis išvis visiškai kitokia planeta): laisvė man, darau ką noriu, einu kur noriu, niekas nieko nedraudžia, gaunu pinigų ir šiaip viskas osom, laisva paauglė, kuriai net nereikia zyzt, kad ją kur išleistų - nes mane visur išleidžia, o tiksliau, aš neklausiu, nes ir taip žinau, kad neišgirsiu žodžio "ne". ir nepaisant visų šitų pliusų kartais darosi truputį neramu ir netgi skaudu. suprantant, nejauti jokios šilumos ar meilės. gyveni tarsi atskirai, bet ir ne visai. nuperka valgyt, duoda pinigų, visur išleidžia, bet tuo jų besirūpinimas manimi ir baigiasi. tarsi aš visiškai nelauktas vaikas, kuris atsirado netyčia, tarsi jie susituokę tik iš pareigos, tik dėl to, kad atsiradau aš. žinau, kad visaip būna blogai - kai tėvai tironai ir niekur neišleidžia arba yra priekabūs ir niūrūs arba kai tėvai alkoholikai arba išsikyrę, o gal net muša. o šilumos nejusti irgi blogai. nes ne tik, kad neturiu jokių brolių ar seserų, į kuriuos užaugusi galėčiau atsiremti, bet toks jausmas, kad nebus ir tėvų. stovėsiu viena ant pasaulio krašto. ir tai truputį liūdna.
kalbant apie tai, ką veikiu, tai šiandien grįžau iš eglės sodybos, buvau su nakvyne. maudėmės, valgėm, skaitėm, kalbėjomės. kai ėjau šiandien tiltu įlūžo lento ir iki kelio sulindo koja, bet tik apsibrozdinau ją, o va delną besiremdama prasikirtau kažkur, bet nesmarkiai, tik odą nusivariau. o ir kieeeek žuvyyyčių prišėriau! mėčiau sėklas visokias ir kukurūzus ant tilto galo atsisėdus, tai jų visas guotas prisirado, su egle nutarėm, kad apie 2-3 šimtelius jų ten buvo, visos mažutės, gražutės, net kukurūzo nepraryja, nes per didelis, tai trynėm juos ir smulkinom. bet buvo faina, kažkaip labai atpalaidavo, nereikėjo galvot apie nieką kitą, tik kaip gražiai jos ten puola prie maisto, kaip maistas nyksta, kaip jos suka ratus kaip avelės, laukdamos dar vieno "plumpt" ir visos kaip pašėlusios lekia link maisto, net tiršta. laumžirgis plaukiojo palei vandenį, tai teko jam gelbėt savo gyvybę - aiškiai nesitikėjo, kad žuvys šokinės ir bandys jį praryt. dar nardžiau, plaukiau kaip ūdra. pusę trijų nakties kažkoks nežinomas nr parašė man, bet jau miegojau, o kai ryte paklausiau kas rašo, taip ir nebeatrašė. tai spėju buvo girtas tas žmogus ir mano nr buvo užsilikęs ar šiaip kas davė... yra kam parašyt man, yra. nebe pirmas kartas būtų. siunčiuos the hunger games, kokybė jau nebloga atsirado, tai va, žiūrėsiu.
In your place, if there is pain nurse it, and if there is a flame, don’t snuff it out, don’t be brutal with it. Withdrawal can be a terrible thing when it keeps us awake at night, and watching others forget us sooner than we’d want to be forgotten is no better. We rip out so much of ourselves to be cured of things faster than we should that we go bankrupt by the age of thirty and have less to offer each time we start with someone new. But to feel nothing so as not to feel anything – what a waste.
vakar su egle varėm į miestą ir taip gavosi, kad... vietoj paprasto pasivaikščiojimo link bibliotekos ir avitelos, išėjo taip, kad šopinomės. ir, o dieve, jau buvau pamiršus, koks tai nuostabus jausmas! vienoj parduotuvėj pamatėm, kad išpardavimai, tai ir nuvarėm... abi prisirinkom drabužių, kad net nulaikyt darėsi nepatogu, sulindom į kabinas ir matavomės, dalinomės nuomonėmis. žodžiu, išsirinkom draubžių. aš atmetimo būdu nusipirkau tris marškinėlius/palaidines ir rankinę mokyklai ir ne tik (įsimylėjau)... (again).
tada sutikau važiuoti į jos sodybą su tėvais ir jos broliu, nes, tiesą sakant, visai nenorėjau eiti namo viena. dar užvažiavom į norfą, o ten toks... prekybos centras, soo, kitoje parduotuvėje nekaltai vaikščiojau ir pamačiau NASRUS! galvojau iš pradžių, kad vilko (labai noriu), bet labiau į liūto primena... jums spręsti, bet vis tiek nusipirkau. o tada dar nusipirkau cosmo, tai sodyboj jį ir pravarčiau, dar valgiau ir šiaip su egle madas darėm.
(kadangi fotoaparato bateriją pamečiau ant palangos tilto, teks pasitenkinti Mikio Zosės kameros kokybe)
I wished that the chains would break and the wind would sweep me up, up, up into the sky, beyond the clouds, beyond the sun and the moon, to some marvelous kingdom where no one ever changed and friends were friends for life.
pati geriausia savaitė vasaroje. dėkoju tau už tai.
kai sėdau į autobusą, jaučiausi taip, tarsi viskas būtų netikra. kad aš ne čia. kad mano mintys liko kažkur sustingusios ir uždarytos, kur nepasiekia net keturi vėjai, nė viena vandens molekulė. sėdausi į autobusą, kuris turėjo parvežti mano atgal, tvirtai tikėjau - tramdžiau ašaras visą kelią dėl akimirkų, kurių nebepatirsim, dėl prisiminimų, kurių jau nebebus. visą kelią, ilgas penkias valandas aš prisiminiau kiekvieną mūsų dieną. dabar, kai tas stebuklas baigėsi, ant pasaulio užkrito tamsos marška.
ji verkė be garso, tik nelygus kvėpavimas galėjo išduoti merginą. bet neišdavė, saulė ir toliau ramiai grimzdo į miegą.
.png)
