 |
| Even is there is no sound, the weight of a hundred seconds always turns her head. |
mane ironiškai verčia šypsotis tai, kad turbūt nelabai moku išreikšti savo neigiamus jausmus.
neraudu. neklykiu iš nevilties. nesimušu. nesipasakoju.
galbūt temoku rašyti.
ir jeigu nenorėsiu, tai niekas niekada nesužinos, kas man yra. niekas niekada nesužinos, kame teisybė. verkdama jaučiuosi silpna. kalbėdama apie problemas jaučiuosi pažeidžiama. kuo daugiau žmonės apie mane žino, tuo lengviau jiems mane palaužti. patinusios akys. užsikimšusi nosis. juodos mintys. niekas tiksliai nežino, kiek kartų man taip buvo. gal netgi dabar? gal kiekvieną kartą, kai rašau? o tikriausiai nė karto. esu linkusi sumenkinti visas problemas, kurias pasakoju kitiems. slepiu už blausios šypsenėlės, už "ai, koks skirtumas" žodžių. ir kai aš kažką pasakau... žodžiu... o tada nusišypsau ir nukreipiu temą į lengvą plepesį, tolyn nuo manęs, jau galima suprasti, kad tai buvo svarbu. tai kažką reiškė. tik nebenorėjau sakyti.
miglės gimtadienyje daug laiko praleidau su baltąja, nes nebepajėgiau bendrauti. o su ja nereikia daug stengtis. ji irgi sužeistas žmogus. sieloje. ji irgi daug apie tai nekalba, o jeigu ir taria porą žodžių, tai su šypsena. kaip aš. todėl su ja lengva. ir ji... ir aš su atodūsiu ir žvilgančiomis akimis pamenu, kaip mes nė iš to nė iš šio pradėjom šnekėti apie mano šeimą. žinot, kaip būna. šneki ir kažkaip nueini iki tų sunkių temų. su šypsena ir atsainumu pasakiau, kad nebendrauju su tėvu. kad jis man svetimas žmogus. ir baltoji mane siaubingai nustebino, paklaususi... kodėl? kodėl taip yra? ir aš tylėjau, nes visi mano principai ir nusistatymai klykte klykė nieko nesakyti, o pro akis pralėkė siaubingos akimirkos nuo pat vaikystės... kiek daug man reikėjo pamatyti, išgirsti, patirti... kiek daug kartų mano meilė tėvui buvo paminta ir trypčiojama. kiek daug kartų iš jos šaipėsi. galbūt niekas dorai nežino, kiek. gal numano. šiek tiek galbūt kažkam pasakojau. abejoju, ar tebemyliu tėvą. kai jo nėra šalia, kai jo nematau, kai neužuodžiu ir negirdžiu, man yra lengviau patikėti, kad gal mano širdyje yra jam kamputis atleidimo. kad galbūt danguje dar jam yra vietos. bet vien... vien išgirdus jo žingsnius, aš pajaučiu... tokią... tokią... neapykantą. pasišlykštėjimą. o kai būna... tie momentai... trokštu jo mirties. kartais taip smarkiai, kad net savomis rankomis trokštu išrėkti jam viską, kas sukasi galvoje, visas tas siaubingas mintis, noriu jį sutriuškinti, palaužti, suluošinti, o tada atimti iš jo dukrą, išbadyti jam akis, perskrosti krūtinę, išplėšti širdį ir subadyti plaučius. galvosit, kokias šventvagystes ir melagystes jums sakau. kad tėvus visi myli, nesvarbu, ką jie mums padarė. bet jis pats išplėšė mano meilę iš mano širdies. tarsi kiekvieną kartą stūmė mane šalin, niekino mane.
ir žiūrėjau į baltąją, kuri laukė mano atsako. ir man pro akis probrėkšmiais prabėgo tie visi momentai. ir ieškojau tinkamų žodžių. akimirką ar dvi norėjau jai pasakyti. tada suvokiau, kad nėra žodžių, kaip tai papasakoti keliais žodžiais. išlemenau, kad man nesinori apie tai kalbėti. po sekundės nukreipiau šneką apie kažką kitą.
bet tai įstrigo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą