you don't understand. and i can't explain

Cold, cold water surrounds me now
and all I’ve got is your hand
Lord, can you hear me now?
Or am i lost?

klausau šios dainos like dvi valandas i guess. švelni, atpalaiduojanti, tarsi rami jūra. šiandien išmečiau visus skaitytojus ir kalbuosi su savimi, bet man visai patinka. pakeičiau stilių, nors bg, kuris patenkintų mano norą, neradau, o tiksliau, radau, bet failas buvo per didelis. dėl ko porai minučių buvau susinervinusi.

žinau, kad kartais mano veiksmai jums pasirodo keisti ir neapgalvoti, gal netgi įžeidžiantys (Raimonda, atsiprašau, iš kur man žinoti ar skaitai, kai nėra nei komentaro nei reakcijos tuose mygtukuose, ar kokio prasitarimo skypej... na supratai mintį). visgi man malonu, kad skaitot blogą. gaila, kad Ema ne su mumis. už tat noriu į mūsų ratelį priimti Vitaliją. šauni, miela ir jautri mergina, kuri man tikrai patinka.

prieš porą dienų skaičiau savo blogą nuo pačios pradžios. aš buvau įsimylėjusi, pripažįstu tai. buvau įsimylėjusi tiesiog nesveikai. nesveikai. tai man kėlė depresiją, liūdesį, norą žudytis, kėlė nepasitikėjimą savimi, ir galybę kitokių reakcijų, kurių šiuo metu net negaliu įvardinti. ir kas gi iš viso šito išėjo? dabar, kai praėjo beveik metai, kai jo nemačiau, aš, aptramdyta širdimi ir stabilesne protine būkle, galiu apibendrinti kas gi čia buvo nutikę, nes tai, mielosios, buvo labai svarbus ir daug mano gyvenime reiškęs momentas.

mano pirmoji meilė.

viskas prasidėjo šeštoje klasėje, pavasarį, kai grupelė klasiokų nusprendė nuvažiuoti prie ežero ir gerai praleisti laiką. taip gavosi, kad tie maži vaikai nusipirko alkoholio, šiuo metu negaliu tiksliai pasakyti kas tai buvo, kažkas tarp sidro-alaus-degtinės. ir neatsimenu kiek tada pirkom, bet pakankamai, kad visi nors kiek apsineštume. aš tą kartą (man buvo trilyka) gana neblogai išgėriau. kažką veikėm, nenoriu smulkintis, bet esmė tame, kad pradėjom žaisti butelio. ir gavosi taip, kad šviesiaplaukis klasiokas išsuko mane. aš buvau girta ir daug žvengiau ir šiaip pasidarau idiotiškas žmogus, tad kai jis pasilenkė, mes kaip kokios mašinos susidaužėm dantimis ir apskritai skaudėjo, o to bučinio (kuris pagal reikalavimus buvo laižiakas) nepavadinsi bučiniu. anyway, po mūsų šito susidūrimo žabtais kažkaip viskas baigėsi. su tuo šviesiaplaukiu prieš išvyką aš daug bendraudavau per skype ir pakankamai mokyklos metu, bet aš niekada į jį nežiūrėjau niekaip kitaip, kaip į draugą. po to šūdino bučinio aš pradėjau skųstis, kad man šalta ir tas pats baltapūkis pasisiūlė sušildyti. anyway, ten buvo glaustynių ir apsikabinimų, nieko nepadoraus kaip tokiems vaikams, bet man patiko. aišku žaibo makvyno greičiu tie iškylos draugai pradėjo kliedėti ar tik baltapūkiui nepatinka mūsų visų mylima rūtelė. na ir žodžiu po kokios dienos viskas išaiškėjo, kad tas baltapūkis nuo kalėdų mane įsižiūrėjęs.
mano dramatiškai liūdno dar vienas gyvenimo tarpsnis prasidėjo.
po kurio laiko mes jau buvome pora, pašventinta ir užantspauduota. kadangi abu buvome baikštūs kiškiai, bendravome per skype nonstop pokalbiais apie viską ir dar truputį, o mokykloje mes gražiai vienas į kitą žiūrėjom ir šnekėdavom, kartais būdavo apsikabinimų ar kažko panašaus.
tegaliu paminėt, kad neįsivaizduoju kuo aš jį patraukiau, nes buvau siaubinga baidyklė. ne, aš rimtai. bet apie tai vėliau.
nežinia kaip, turbūt iš stupadovo idiotiškumo pradėjau kudakuot, kad irgi jį myliu ir panašiai, žodžiu, kažkaip užsikrėčiau ant to vaikio. dar iki šiolei nesuprantu, kas įvyko... magija. atėjo vasara. buvom susitikę per ją du kartus, nes beveik visą ją praleidau kaime. ir tam kaime man pradėjo rodytis "o kam man reikia to berno? man gerai ir be jo". ir panašiai. draugės, kurioms skambinau, pritarė ir kai tik prabilau, kad noriu jį palikti, jos atskleidė gi savo neigiamą požiūrį į tą baltaplaukį, atseit jis anoks ir kitoks. puiku. paskatinta tuometinių draugių grįžau iš kaimo ir parašiau jam per skype. jis, vargšas, buvo rimtai pasiilgęs manęs ir jo meilė, rodos, nebuvo sumažėjusi. deja, neleidau dėl šito sau nė įsitinkinti, nes kažką parašiau jam išsiskyrimo tema ir tada prasidėjoo... jis supyko (aš manau, kad tiesiog jį įskaudinau ir tai jis pavertė pykčiu) ir mes negražiai išsiskyrėm. atėjo rugsėjo pirmoji. buvo labai awkward, bet viską išgyvenau. visus tuos metus nieko įsimintino neįvyko, tik tiek, kad tais metais, nežinia ko pastūmėta, susidėjau su kitokios chebros klasiokėm ir septintoje klasėje aš kardinaliai pasikeičiau. dabar tiesiog gi manau, kad visaip norėjau pasirodyti šviesiaplaukiui, kad jis man nerūpi ir "va ką praradai, sausaini". prieš tai klausiau vien roko ir metalo dainų. bet aš turėjau savo galvoje grandiozinį planą kaip save pakeisti (dabar suvokiu, kad tiesiog bėgau nuo savęs pačios ir tiesos, kurią vėliau sužinosite). visų pirma, kardinaliai pakeičiau muzikos skonį. pradėjau klausyti vien popso ir dance muzikos. pakeičiau drabužių stilių, palikau juodus drabužius spintoje ir prisipirkau spalvotų, aptempiančių ir kitokių drabužių. prisipirkau kosmetikos. nuėjau pas kirpėją. pasidariau šukuoseną. išsipešiojau antakius. nusipirkau pirmuosius batus su kulnais. susidėjau su kita chebra. pradėjau eiti į diskotekas, kuriose įleidžiami tik nuo šešiolikos. man tai nekliudė. mamai pasakiau, kad nakvoju pas draugę ir tą vakarą mane super kekšiškai aprengė ir išdažė. ten buvo ir meilė. ak, meile meile... keturiese nuvarėm prie bernų chebros ir tie nupirko degtinės semkę. tai buvo pirmas ir paskutinis kartais, kai sugebėjau gerti degtinę iš butelio, be jokio zagirono ir dar neapsivemti. buvo šalta. buvo žiema. mes greitai išgėrėm tą butelį ir aš tik beatsimenu, kad įeinu į tamsią patalpą, žmonės šoka, muzika plėšia ausis, spalvotos švieselės šokčioja ir sukasi. nedaug ką atsimenu iš to vakaro. atsimenu, kai grįžom, beveik visos kalbos buvo apie mane. mane. nes aš tenai šokau viliotinius ir striptizą, paskui mane sekiojo beveik visi diskotekos bernai ir aš net neturėjau laiko kada pailsėti. tai aš tą vakarą pasilaižiau gal su septyniais bernais. aš. viskas, ko norėjau, tai greičiau užmigti. rytą nebuvo geriau.
tokių naktų, kai girta nueidavau į diskoteką, pusiau komoje ir nusilaižydavau su puse miesto bernų, buvo ir daugiau. bet aš išmokau nebesigėdyti. išmokau palikti tai praeityje. tapau kalė. ir man tai patiko. buvo ir neigiamų pusių. jaučiausi nepilnavertiška dėl savo išvaizdos, dėl mažo ūgio, dėl mažų krūtų, dėl to, kad nešioju akinius, dėl to, kad prieš tas dvi drauges jaučiausi kaip mažas vaikas. nors toks ir buvau. mano tėvai nieko neįtarė, kai dukra leisdavo savaitgalius pas drauges. vieną, tai kitą.
bet aš ilgai neištvėriau. o gal ir ištvėriau. visgi mano keturioliktas gimtadienis buvo dar su jomis. mane vėl neskoningai išdažė. jaučiausi tokia apgailėtinai mažakrūtė, kad susimoviau du liemenukus (ar galit patikėt?). man sugarbanojo plaukus. viskas rūsyje buvo paruošta. į mano gimtadienį atvarė man nepažįstami bernai, išskyrus vieną klasioką, draugės dvynį. tai buvo apgailėtina. visi tie metai buvo apgailėtini. aš buvau apgailėtina. aš norėjau kažko... kažko naujo, nepatirto. ir griebiausi bet ko. tapau tuštutė, išorinė etiketė, kaukšintys bateliai, amžiais besirūpinantys tik kaip gražiai atrodyti ir sukantys planus kaip pameluoti tėvams, kad ištrūktum savaitgaliui į šokius arba kaip nebūti prigautai. iš pradžių viskas mane svaigino, jaudino ir žavėjo. vėliau viskas apkarto. vis smarkiau jutau, kad tai ne aš. aš ne tokia. pradėjau ilgėtis ramumos. neatsimenu kaip, bet po truputį grįžau prie senųjų draugų, kurie mane priėmė atgal (ačiū vaidai). bet meilę jos dvi pasiglemžė ir aš jos dar ilgai negalėjau priskirti prie draugių. bet dabar ne apie mane ir meilę. o apie baltapūkį.
prasidėjus aštuntai klasei, pamenu, gulėjau lovoje. ant dešinės pusės, veidu į kambarį. spoksojau į priešais, rodos, klausiausi muzikos. o gal verkiau. tada daug verkdavau. nes man buvo sunku. buvo sunku apsimestinėti tuo, kas nesu (čia iš tų laikų, kai buvau bitch). ir tą akimirką, tą svarbią akimirką suvokiau, kad myliu baltapūkį. no matter what i did. septinta klasė tebuvo iliuzija. viską, ką dariau, tebuvo melas sau pačiai. aš taip gerai sau melavau, kad pati buvau patikėjusi melu, jog man nerūpi baltapūkis. kad visi tie vaikinai (beje, septintoje klasėje turėjau vaikiną. susiradau jį šokiuose. po kokio mėnesio jį palikau) tebuvo bandymas užmiršti baltapūkį. ir dar suvokiau, kad padarysiu viską, kad vėl jį susigražinčiau. kad vėl viskas būtų taip, kaip buvę.
o, kaip aš tada naiviai galvojau ir tikėjausi.
buvo visko. tikrai visko. kad ir antai, du kartus su tuo baltapūkiu glamžiausi. i mean, tikrai. jo rankos buvo drąsios, o aš abu kartus buvau apsvaigusi. kelis kartus šiaip buvom susitikę. sėdėdavau jam ant kelių, kalbėdavomės, žodžiu, mano širdis tada dainuodavo. o, kaip mano nuotaikos rodyklė priklausydavo nuo to, ar mes pasikalbėdavom vieną ar kitą dieną... o, kokia apverktina nuotaika būdavo, jeigu iš jo negaudavau dėmesio arba mes dėl ko nors susiginčydavome. o, kaip aš šypsodavausi, kai su juo pasikalbėdavau...
ir po kiekvieno mūsų susitikimo aš patikėdavau, kad štai, pagaliau, dabar jis man parašys, aš jam parašysiu ir jis pagaliau pasiūlys man draugauti. bet nieko panašaus nenutiko. aš negaudauvau jo žinučių. mokykloje jis į mane nė nepažvelgdavo. ypač būdavo skaudu, kai tokį ignorą ant manęs užmesdavo, kai aš jam atiduodavau savo kūną. naiviai galvodavau, kad jį tai papirktų. jaučiausi pažeminta, išnaudojama, tuščia, liūdna, įžeista garbe ir orumu. visko buvo, tikrai. ir aš beveik niekam nepasakodavau. nebent emai. dar kažkiek meilei. gal dar vos vos skaistei. bet daugiau niekam. tai buvo mano kryžius, mano meilė. tai ji mane nuodijo ir graužė, kartu vertė šypsotis ir dainuoti.
žodžiu, praėjo aštunta klasė. per išleistuves buvo bomba. tikrai. kiti buvę klasiokai jau norėjo siūlyti prezervatyvų. bet aš sakiau ne. ne. ne. ir kaip jis užsišiko... bet aš laikiausi, nors sekiojau paskui jį kaip šunytis, tai padėdama jam ką ar šiaip. mažyte, - kartojo jis. - tai tik nuotykis, - sakė jis. tada aš nekreipiau dėmesio, nes buvau laiminga, kad štai aš vėl jo glėbyje, štai jis vėl mane bučiuoja, štai jis vėl manęs nori, štai jis vėl rodo man jausmus.
po išleistuvių vakarėlio - jokios žinios iš jo pusės.
gerai.
aš buvau įpratusi. bet vistiek labai skaudėjo. žodžiu, kol kokį mėnesį praleidau kaime ir grįžau. jis man pradėjo rašinėti. galų gale per tris dienas jis man pasiūlė susitikti. ką aš atsakiau? žinoma, sutikau. susitikom gal kokią vienuoliktą nakties. motina, aišku, labai prieštaravo ir aš ją labai supykdžiau, kad neklausiau ir išėjo. bet mano širdis dainavo ir man jos pyktis nerūpėjo. norėjau jį pamatyti. ir pamačiau. man rodos, apsikabinom. pradėjom šnekėtis. tiksliau, jis pasakojo apie angliją (buvo išvažiavęs pas tėvą). susėdom ant laiptų kažkur prie darželio ir šnekėjomis. tiksliau, jis šnekėjo. aš net nelabai pamenu apie ką, turbūt apie angliją. tiesiog klausiausi jo balso. juokiausi, kai jis to tikėjosi. pritariau, kai jis to norėjo. klausinėjo ir apie mane, bet man labiau patiko klausytis jo. nes baltapūkis moka pasakoti, tikrai. aš šiek šiek kalbėjau apie kaimą, apie draugus, apie tokį draugą. jis sukluso, paklausė, koks draugas. jam rūpėjo. mano širdis šokinėjo iš džiaugsmo, nes jis pavydėjo manęs kažkam kitam. rūkėm jo cigaretes. aš surūkiau dvi, jis gal keturias. galų gale išsivystė tema, daugmaž "patinki-nepatinki". ir kažkur bloge yra citata... apie tai, kad vienas kitam kažką jaučiam. pradėjom šnekėti apie draugystę. jis sakė, kad nelabai turės laiko. aš sakiau, kad nieko tokio. ir tada išgirdau lemiamus žodžius. žodžius, kurių laukiau beveik du metus. ar žinot... kai tūkstančius kartų tai įsivaizduoji ir pagaliau tai įvyksta... oho... aš jam tą irgi pasakiau, dabar tiesiog manau, kad tai buvo klaida. klaida pasakyti, kiek daug tai man reiškė. bet aš pasakiau "taip". mes dar pabuvom tenai (mums sėdint ir kalbant, vienu momentu jis bandė mane pabučiuoti, bet aš atsitraukiau, o jis "ne?", lyg ir nelabai supyko), pašnekėjom, o tada jis pasakė, kad jam jau laikas namo. atsistojom. paėjom kelis žingsnius, o tada aš paėmiau jį už rankos, kaip jis mane prieš du metus, šeštoje klasėje prie ežero. tą akimirką, naktį, tą kartą aš buvau pats laimingiausias žmogus gyvenime. daugiau niekada tokia nebuvau, nė per pusę. tas momentas, kai galėjau pasivadinti baltapūkio mergina, buvo lyg ryškiausia vaivorykštė mano danguje. bet ta akimirka dabar man primena erškėtrožių vainiką - iš pirmo žvilgsnio gražų, su gražiais žiedais, bet po jais buvo spyglių.
išsiskyrėm prie perėjos. man į vieną pusę, jam į kitą. sustojom po mirksinčiu geltonai šviesaforu. apie kažką kalbėjom. pajaučiau tuštumą visur, kur tik įmanoma, kai jis paleido mano ranką. bet atsisveikinant jis mane apkabino ir... oj, aš taip neatsimenu. buvau lyg girta. man rodos, aš jį pabučiavau į skruostą. o gal jis mane pabučiavo į kaklą. taip, turbūt į kaklą. ir aš nusisukau nuo jo, nuėjau namų link. tiesą sakant, skridau. tada puikiai supratau, kaip iš laimės galima vaikščiot neliečiant kojomis žemės. iš kart puoliau rašyti emai, tada skaistei. skambinau emai, bet ji nekėlė, tada skaistei. mieloji, tu turbūt dar pameni... pati sakei, kad skambėjau tada... labai laimingai...
laimė ilgai nesitęsė.
po to karto taip daugiau ir nebesusitikom. po kelių savaičių jis mane paliko. dar pasakė, kad nori, jog liktume draugais. jis pasakė, kad gimnazijoj bus daug vaikinų, susirasiu kitą. suvokiau, kad jis taip pat galės susirasti merginą. aš neverkiau, kai skaičiau jo žoždius. tiesiog nenorėjau pripažinti tiesos. parašiau jam... kas blogai. ar kas nutiko... ar aš galiu pasitaisyti... bet jis neatrašė. po to karto mes kalbėjom dar vieną kartą. jo paskutiniai žodžiai buvo "blt baik meluot". ėjom į tapačią gimnaziją. aš jau rugsėjo antrąją supratau, kad draugų neturėsiu klasėje. ėjo dienos. mane truputį užgauliojo klasiokės, bet už tai su vaikinais sutariau visai gerai, kaip tik mergina gali sutarti su tuntu vaikinų. o baltapūkį mačiau apspistą būrio bernų. merginos kabinosi į jį. ateidavo į klasę su jo funcap'u. viskas toje mokykloje priminė man jį. tai buvo spąstai. joks vaikinas neatrodė gražus. aš neturėjau draugų ir vaikščiojau viena. aš juokiausi ir visiems pasakojau, kad man viskas gerai, kad viskas tenai faina. galvojau "ak, man nereikia draugų". man tikrai nereikėjo. bet slėgė tai, kad iš manęs tyčiojosi. fu, pažiūrėkit į rūtos kojas, kokios baltos, ar ji kada išeina iš namų? pažiūūrėkit, ji sėdi kaip berniukas! turiu visų numerius klasėje... tik ne rūtos *merginos kikena ir skersakiuoja į mano pusę*. ei rūta, kalbėk garsiau! ei rūta, tu čia buvai ta, su kuria šnekėjau per fb? ko tu dabar su manim nešneki? *pašaipus kvatojimas*... and so on. 
lyg iš dangaus nukrito pasiūlymas pereiti į dabartinę gimnaziją, kurioje esu. ten buvo meilė. jokių baltapūkių, nauja aplinka, protingi žmonės. aš perėjau. palikau viską, nepažvelgiau atgal. jaučiausi išsilaisvinusi. ir mane apsvaigino, kai pirmadienį atėjau į naują klasę ir pripuolė visos merginos, visos tiesė į mane rankas ir sveikinosi, visos šypsojosi, sakė savo vardus, o aš kaip užsukta kartojau: "labas, sveiki, heyy, aš rūta, malonu, malonu". aš buvau super įdomus objektas. merginos prieidavo prie manęs ir klausinėdavo kodėl perėjau ir panašiai. visgi porą savaičių daugmaž vaikščiojau viena ir neilgai truko suprasti, kad meilė nebėra ta draugė, kurią pažinojau. galbūt ji irgi bėgo nuo praeities, ji irgi mylėjo vaikiną iš vidurinės, iš buvusios mūsų klasės. ji irgi kentėjo. dėl to mes taip ir suartėjom. bet tada aš parašiau ir mes išsiskyrėm. ji pavadino mane savanaude. turbūt ją įskaudinau.
žodžiu, praėjo metai. beveik metai. ir, prisipažįstu, aš vis dar galvoju apie baltapūkį. ir viso šito aš niekad niekam nepasakysiu iš savo dabartinių draugų. visos šios istorijos. dabartinės klasiokės/draugės nieko nenutuokia. gerai, eglė nutuokia, bet aš jai nieko nesakiau ir ilgainiui ji nustojo klausinėti. su niekuo nebesikalbu apie baltapūkį. nors kartais dar norėčiau. kartais atrandu, kad jau pamiršau, kaip tiksliai atrodo jo šypsena. jo žandikaulio linkis. jo akių spalva ir visi atspalviai. pamiršau, kaip skamba jo balsas. arba jo visas eisenas, priklausomai nuo nuotaikos. ir panašiai. manęs nebepersekioja mintys apie baltapūkį. bent jau ne nuolatos. bet kartais... kartais aš stoviu gatvėje ir pamatau einant kažkokį blondiną. mano akys įsilituoja, mintyse kirba ar tai jis? ir tas vaikinas nueina, o aš dar spoksau jam iš paskos, galvodama, spėliodama, besikankindama.
bet jau galiu pasakyt, kad jo nebemyliu. bent jau manau taip. viskas praeityje. aš gyvenu kitokį gyvenimą. ten, kur nėra jokių vaikinų (nors žaviuosi dabartinės gimnazijos keliais vaikinais). ir nebegirdžiu baltapūkio vardo. jeigu nebūtų meilės, išvis niekas niekad neprimintų man jo. nebebūtų kam. ir aš džiaugiuosi.
aš buvau suskilusi, pabirusi į šimtus dalių, bet atsiklaupiau ant kelių ir kraujuojančiais pirštais bei širdimi pradėjau rinkti šukes atgal. ne visos dalys surinktos. o manyje dabar pilna sueižėjusių sutrukimų. ir niekas jų neišnaikins. bet aš bent jau daugmaž vietoje. nebesu ligonė. bet dar nesu ir pasveikusi.

tokia mano istorija, tiksliau, viena iš jų.