a soldier on my own, i don’t know the way

I lay in bed,
for hours in the dark,
at night.
Thinking about,
every possible thing,
in my life.

šiandien giedra naktis. ėjau prieš kokią valandą namo ir kelionė į namus prailgo, nes vis sustodavau viduryje tamsios gatvės, nušviestos žibintų ir užvertusi galvą žiūrėdavau į dangų. pagalvojau, kad turbūt šią vasarą tai paskutinis kartas, kai taip aiškiai matau žvaigždes. aš žavėjausi.

juk niekada nežinai, kada bus paskutinis kartas, kada paskutinį kartą matysi saulę, kada paskutinį kartą nuoširdžiai kalbėsiesi su tau brangiu žmogumi, kada paskutinį kartą įmerksi kojas į ežero vandenį, kada paskutinį kartą supsiesi ant supynių, kada paskutinį kartą glostysi savo augintinį... niekada nežinai, niekada negali nuspėti. nežinosi, kada reiktų ištarti sudie amžinai. nežinomybė. daugybė akimirkų pasimiršta, nugarma į prisiminimų liūną, kaip ir kiti prisiminimai. gal kartais šmėkšteli galvoje šėšėlis, bet taip to ir nesupranti.
nėra sudie.

o man taip nėra noro atrašyti į postus... į laiškus... į viską. atsibodo, nusibodo, užkniso. tegu laukia manęs, jeigu taip nori, bet aš dabar negaliu.

užvakar grįžau iš miglės, buvau gimtadienyje, o tada iki antradienio šiaip buvau. gimtadienis buvo visai linksmas, buvo daug ką veikt. pavyzdžiui, darėm tą super nusibodusį cinamono challenge ir druskos bei ledo challenge. cinamono... ech, buvo fu, išpurškiau dūmą gal kokia antra ar trečia, vos ne apsivėmiau ir buvau visa apsivarius cinamonu. nors vis tiek šioks bei toks potyris... o va druskos ir ledo...

yeah, per nuotrauką atrodo ne taip baisiai, kartais išvis raudonai mėlyna atrodo. che che. šiaip iš tikrųjų nežinau ar visi vlogeriai didžiausios lamos ar aš halkas, bet išlaikiau leduką pakankamai ramiai ir nebuvo jau taip baisu, kaip iš visų reakcijų tikėjausi. taip, skaudėjo. taip, degino. taip, šaldė. taip, kunkuliavo. taip, graužė. taip... skaudėjo labiau, kai atgniaužiau ledą. tiksliau, ledo jau nebebuvo, o ta druska siaubingai buvo prišalusi, tiesiog prikepusi prie odos ir reikėjo neblogai pakrapštyt. anyway, pirmas dvi dienas nieko negalėjau su ta ranka padaryt. dabar (penkios dienos) jau galiu daryt lyg ir viską, nors vis dar skauda, kai paliečiu vos smarkiau. uccch, visgi faina. įdomu kaip bus toliau. apskritai negalėjau lankstyt rankos, nes iš kart taip siaaauuuuubingai degti pradėdavo, atrodė, kad pusės delno odos nebėr ir tik pajudinsiu ar priliesiu ranką, tai didžiausios žaizdos atsivers, tarsi kirminai kokie po oda graužtų mėsą ir būtų kažkokie čili pipirai. yeah, nelabai malonu. bet vistiek sakau, kad buvo geras potyris. įdomu per kiek laiko nebeliks žymės.

šiandien (na, tiksliau vakar) su egle ėjom apsipirkti. nusipirkau du pieštukus, du tušinukus, žalią želinį, trintuką, korektorių, penalą. iš drabužių tai bliuskutę, kažkokį megztinį (abu indėniško stiliuko) ir smėlio spalvos maikę ilgom rankovėm, čia prie megztinio gana įmantraus. dargi nusipirkau tokį kaip lankelį... net nežinau kaip vadinas, toks plaukus suima daiktas, su sage, iš kurios plunksnos kyšo. mat eglė užsimanė daryt mane indene. šiandien dar mama supynė mano plaukus į krioklį, tai baisiai gyrė eglė ir jos mama. huh. jėga.