life sucks, and so do you

Iš "Pavasario sonetų"


Vieną vakarą nerūpestingą, 
Kai, berniukų apsupta, juokausi
Ir kalbėsi: "Man visi patinkant,
Ir kiekvienas jūsų man brangiausias", - 

Pamatysi vieną ir sustosi - 
Gal jisai nė žodžio tau nepasakys,
O praeisi ir pačius rinktuosius
Žodelius kalbėsi apie jo akis;

Tą nerūpestingą vakarą pakeis
Naktys ilgos, vienišos... Parpuolus
Melsies, ir žingsniuosi, ir liūdėsi;

Ir pajuodusiais nuo verksmo paakiais,
Rytą, prieš nuvirsdama į guolį,
Abejingai saulėn pažiūrėsi.


V. M.



su gimtadieniu mane. tas žodis penkiolika. nebe keturiolika. atrodo, tarp šių dviejų žodžių stūkso ištisi amžiai ir amžinybės. ir aš perėjau per dinozaurus, pamačiau užsižiebiant ugnį, traukiantis ledynams nuo Lietuvos, pavogiau riterio šalmą, mačiau statomas pilis, daug karų, nesantaikų, karų, kraujo, intrigų, nukirsdintų galvų...
ir va šiandien man penkiolika. štai kaip atrodo metai nuo keturiolikos iki penkiolikos.
sunku įprasti prie tokio amžiaus, bet nuo rytojaus pradėsiu eiti iki šešiolikos. po truputį, mažais žingsniukais, su kiekvienu įkvėpimu pagalvodama, su kiekvienu iškvėpimu nusijuokdama.


"Noriu, kad visa tai liautųsi.
- Kas liautųsi?
Viskas. Žmonės. Gyvenimas.
- Hana, ar pati supranti, ką dabar pasakei? Tu pasakei, kad nori, jog tavo gyvenimas liautųsi, Hana. Kad sustotų. Tavo gyvenimas.
Ji tyli.
Žinau. Taip, tai labai rimta. Atsiprašau. Nenoriu, kad mano gyvenimas baigtųsi. Todėl čia ir esu.
- Tu, Hana. Kaip tu iki to priėjai? Žinau, kad tau sunku apibendrinti. Tai lyg sniego kamuolys, paleistas nuo kalno, tiesa?
Taip, tai lyg sniego kamuolys. Ji ir pati taip sakė.
- Viskas griūva vienas ant kito. Per daug, tiesa?
Man per sunku.
- Gyventi?
Vėl pauzė.
<...>
Man atrodo, aš viską taip aiškiai pasakiau, bet niekam neateina į galvą žengti bent žingsnį ir manęs sustabdyti. Daugeliui iš jūsų rūpėjau, bet per mažai. O tai.. tai man ir reikėjo išsiaiškinti.
Aš ir išsiaiškinau.
Jos žingsniai aidi nesustodami. Ir vis spartyn.
Atsiprašau.
Grotuvas spragteli ir išsijungia.
<...>
Staiga ausinėse kažkas spragteli. Kažkas lėtai įkvepia oro.
Atsimerkiu ir vėl išvystu švytintį mėnulį.
Ir Hana švelniai sako:
Ačiū."


žinau, turėčiau būti laiminga, bet tokia nesu. gal kitą dieną, kaip manot?


ir, Ema, nors jis visiškai ne mano skonio, nemetu jo dėl tavęs. sakei pabandyt. taip, viskas buvo gerai, bet tie žavėjimaisi praėjo. nustojo veikti burtai. dabar vėl reikia kito, kad užsimirščiau. dėl to tavęs nekaltinu. nes tu tokia ir nesi. tu nori man tik gero. o aš ieškau savų būdų užsimiršti.
be to, man įdomu žaisti žaidimą "kuris ilgiau ištvers su Rūta?"

you're shitting on my heart

I don't wanna be the girl who laughs the loudest or the girl who never wants to be alone. 

Ema: Nereali, graži, neapsakoma 

Skaistė: Miela, žavi, audringa

Eglė: Draugiška, miela, nepasiduodanti

Justas: Miela, draugiška, linksma

Indrė: Trenkta, bet teigiamai. smagi tokia, faina

nuomonė apie mane. žavinga. kokia aš neįdomi, net baisu :D 

o šiaip... kai manai, kad štai pagaliau viskas baigta, praeitis ateina tyliai ir netikėtai, bet užgriūna tave tokia jėga, kurios nebegali išlaikyti. o mano praeitis užgriuvo mane sms žinutėmis.
ir po velnių, kodėl dabar? Ema, tu žinai. tu viską žinai. kaip aš svaigau juo, kaip grožėjausi, kaip mėginau atsakyti į visus žvilgsnius, elgiausi kuo kvailiau, kuo išskirtiniau, kad tik patraukčiau dėmesį. kentėjau, kai negaudavau žvilgsnių. šypsojausi, kai pratardavo žodį. ir šitaip diena iš dienos.
tada
STOP
užtenka
gana

man
šito
prakeikto
mėšlo.


na o dabar jis rašo, kad mane myli, kad manęs nori, kad nebepaleis, kad palikčiau savo vaikiną. ha ha ha, pavėlavai, mielasis, dabar tu kentėsi. tikiuosi, kad kentėsi taip pat, kaip aš. ir visai neprieštaraučiau, jei dar smarkiau :)



arti gimtadienis. arti vardadienis. arti penkiolika metų.
nelaukiu. visiškai neplanuoju. aš tik nueisiu ten, gausiu dovanų, padėkosiu, nusigersiu, panakvosiu ir išeisiu. štai kaip. nee, vis dėlto jos man neleis. o gaila.

monsters are real, ghosts too. they live inside us and sometimes they win

Aš – tai ne šitas kūnas,
Kai įkandu, nieko nejaučiu.

Aš – tai ne šitas veidas,

Kai kalba lūpos, aš tyliu.

Aš – tai ne atspindys stikle,

Tai šešėlis kito veido.

Aš – tai ne kūnas patale,

Tai beprotybė mano.

Svetimas rankas keliu į dangų,

Demonai vidiniai, valdo jie mane

Ir skaičiuoju laiką brangų,

Blaškos riksmas tuščiame narve.

Pasakyki, mielas drauge,

Ar tai aš ar ne?







aš jam sakau, kad su manimi bus sunku. aš jam sakau, kad aš kartais nebūnu aš, bet jis atsako, kad jam neįdomu. tai ką man, po velnių, daryt? ką man reikės daryt, kai nebevaldysiu savęs?
ne visada tokia buvau. ir nedaug kas žino, kokia aš buvau. nes tai nešvari praeitis, sukelianti man daug daug daug skausmo, daug neigiamų emocijų. ačiū Dievui, kad išsikapsčiau. kad pasistengiau gyventi.
jeigu grįžtant prie temos, tai ne visada būsiu tokia miela ir gera. kartais praeitis užvaldo ir aš noriu visus erzinti, daryti blogą, pyktis. savaime.
kas bus, kai bėgsiu? kas bus su mano internetiniais draugais, kai nuspręsiu vėl bėgti? kai paliksiu visus kontaktus, kai susikursiu naują save. kitokią.
tai savotiškai įdomu. tarsi pradėtum naują gyvenimą. vieną kartą buvai linksma, dabar rimta, kitą kartą - kas tik nori.
gal ir kvailai skamba. ir niekas nesupranta kodėl taip darau. bet man iš dalies patinka pabėgti, tada susirasti naujų draugų. gaila, kad laikini. ir tiek daug palikau... tų draugų. bet taip jau reikia.
o kas bus, kai jam pradės įgristi tai, kokia esu? jeigu sužinos apie mane ko nederėjo? ar tai jis supras?

let’s fake a smile, fuckers

It’s like every time something actually goes right in my life someone somewhere says: 

“Oh, she looks happy. Let’s fuck up her life a little more.”

 na taip, dainelė tapati.

vėl pykstuosi su žmonėmis, vėl jaučiuosi kaip ne sava, vėl net nenorėdama įgeliu žmonėms. kas svarbiausia, sunku nustot, nors ir nenoriu. daugiau daugiau, užsikruškit visi.


gerai bent tai, kad kol kas sugebu šiek tiek tvardytis.

kartais noriu, kad jis būtų labiau suaugęs. nes kartais tos kvailos jo kalbos mane užknisa ir noriu ko nors rimčiau.

ir net nežinau ką parašyt. tuščia tuščia.

http://www.youtube.com/watch?v=txBfhpm1jI0

wild hearts can't be broken

Gėlės iš šieno


Aš surinksiu alei vieno
Visus pievų žiedelius
Iš nupjauto rytą šieno
Ir svirnelio kampelius
Jų galvutėms išdabinsiu.
O kai grįš jis iš lankos
Ir prie kiemo apsistos,
Aš jį tyliai prakalbinsiu
Ir svirnelin pavadinsiu -
Atsikvėpti nuo kaitros.

O dėl to, kad sužinočia,
Ar jis myli kiek mane,
Kai paklaus manęs, dėl ko čia
Tie žiedeliai balzgani
Taip pat žydi, kaip lankoje,
Ir taip kvepia, kaip šile, -
Nesakysiu, kad dėl jo jie,
Tik užsiminsiu, kad atjoja
Man bernužis iš toli...
Ir žiūrėsiu tylumoje
Į jo veidą, į akis,
Kol man jos nepasakys,
Ką jis mąsto, ką dūmoja
Apie tą, kuris atjoja...

Jeigu veidas, greit nubalęs,
Staiga rausti vėl pradės,
Jeigu lūpos lyg gėlelės
Nejučiomis sudrebės
Ir, be vilties nusiminęs,
Jis nuleis žemyn akis
Ir "sudiev" man pasakys, -
Oi, tada aš prie krūtinės
Jį priglausiu taip tvirtai,
Taip meiliai jam pasakysiu,
Kad jis vienas man tiktai
Ir širdyje, ir mintyse;
Kad žiedeliai tie iš šieno
Anksti rytą, sulig diena,
Rūpestingai atrasti
Ir svirnelin dėl jo vieno,
Dėl meilužio sunešti...

Bet... Jei jis nenusimintų
Ir juokais tik paverstų
Mano žodžių tiesią mintį, -
Oi, tada jau nuraminti
Nieks manęs nebįstengtų,
Nieks tada nesužinotų,
Kam tos gėlės iš lankos
Čia, tarp sienų samanotų,
Lyg lankoj dailiai marguotų,
Niekas niekas niekados...


K. B.

i like to think i maybe broke a few hearts

Gerai, kad minčiai ir jausmui nėra nei laiko, nei nuotolių - kaip graudžiai staugia vilkai... O gyvenimas trumpas lyg atostogos. 

sveikinu jus su Kovo 8-ąja, moterų, merginų, mergaičių diena! moteriška lytis valdo šią dieną :D
gavau raudoną rožę. visiškai to nesitikėjau, nuoširdžiai nustebau pamačiusi. dar gavau geltoną tulpę. ir abu šie grožiai puikuojasi vazoje ant mano kambario palangės.


ai, net nežinau ką parašyt. jaučiuosi pavargusi, bet norėjau pasveikinti su moterų diena.



tai tiek šį kartą.

can't be strong, too late for cool

Vieni nešioja medalius, kiti - mėlynes. Likimas man lėmė antrąjį variantą. Atleisk ir neteisk: ir tarp vienų, ir tarp kitų yra nepelnytai pagerbtų.
Vis sunkiau ateiti ligi savęs... Tik siela kopia į prisiminimų medį - BUVO... Einu į saulėlydį... Ant asfalto miršta verdanti derva.

vėl melas. ir, žinot, toks saldus. mes juokėmės iš jo, tarsi sakytume tiesą. bet vistiek kartėlis jaučiasi kažkur galugerklyje.

o Žydrūnė net nekalba. tokia pikta. tokia "teisi" tuo, ką padarė, tokia nuteisusi mane, tokia patenkinta, tokia...
vieną sekundę spėju pagalvoti kaip mes juokėmės, kaip vos ne darėm balutes ant grindų iš juoko, kai juokiausi iš jos juoko ašarų, kaip ji šypsojosi ir kaip ji sakė, kad viskas bus gerai.
užteko vieno vakaro, kad visas mintis tapačią sekundę bandyčiau nubaidyti.
ir argi aš nesakiau, kad žmonės nuvilia? galima pridurti: jie visada palieka.



ir kas man dabar užėjo, kad taip noriu jį užknist. na, man jau pavyko :D


ir kas man čia yra, aš negalvojau, kad galiu būti tokia pikta. niekada nesitikėjau, kad galėsiu be gailesčio vartyt žmogų.




nevaržyk manęs. nesurišk savo meiliais žodeliais, nesupančiok mielais apkabinimais. aš jaučiuosi lyg žuvis išmesta į krantą. aš bėgsiu lyg laukinis žirgas, kad tik gaučiau laisvę. jei reikės, bėgsiu neatsigręždama, kad tik gaučiau gurkšnį laisvės. nebandyk manęs prisijaukinti, nebandyk suprasti, nebandyk prisirišti už pavadėlio. ne, aš ne tokia, kuri leisis. tu turėtum būti geresnis.
aš žiūriu savo žaliom akim į tave ir jose turėtų atsispindėti laisvės troškimas. nepriklausomybė niekam. mylėk mane, o jeigu tikrai myli, tai paleisk. tu nematai mano akių.
čiulbi tuos gražius žodelius ir tikiesi, kad viskas bus gerai...
ir nespėsi nė įkvėpt, kai pamatysi mane bėgančią, bejausmę, nesulaikomą, lyg laukinį žirgą...

http://www.youtube.com/watch?v=5xxQs34UMx4 

i like to think that i'm a pretty good kisser

I want to be remembered as the girl who always smiles even when her heart is broken, and the one that could always brighten up your day even if she couldn‘t brighten her own.

faktas no.1: man sunku priprasti prie žmonių.
faktas no.2: dar sunkiau jais pasitikėti.
faktas no.3: o kai pagaliau visiškai pasitiki, jie tavo nuvilia.
faktas no.4: didžiausias faktas yra tas, kad žmonės visada mane palieka.
faktas no.5: Ema paneigs faktą no.4.
faktas no.6: aš netikėsiu.

o jis man rašo ir rašo, kalba ir kalba, vadina meilute, gražuole, katyte, seksiuke, sexe, lėlyte... na ir kam? bet aš prižadėjau, kad pabandysiu, prižadėjau, kad vėl nepabėgsiu. nes bėgti privargau. privargau. noriu atsisėsti, atsiremti į kieno nors petį, išsipasakoti. atiduoti saugoti savo sielą, savo mintis, savo kūną. visiškai pasitikėti.bet aš tegaliu stovėti ir žiūrėti į tą išsvajotąjį petį. per daug baikšti. bijau tapti prijaukinta. tai tarsi... aš net nežinau kaip tai apibūdinti. tokia didelė baimė tapti prisirišusiai.

ir štai, kai draugaujam, aš kiekvieną dieną pagalvoju apie išsiskyrimą. tuo pačiu iškart pagalvoju, kad prižadėjau pabandyti. bandau. nors sunku.



"Na buvo tokia situacija, kad tėčio bendradarbio dukra nepranešė tėvams, kad yra nėščia. Ir po 7 mėnesių (ji buvo labai plona, taigi pilvo nesimatė) ji tualete užsirakinusi pagimdė kūdikį. Tėvas išgirdo kaip dukra klykia. O kai atėjo mama, ji pradėjo klykti garsiau, nei dukra. Šokas buvo. Na žodžiu ir žiemą nešė du merdinčius kūnus į greitosios mašiną..." 

ir dar sakai, kad stebiesi kaip kiti gerai sutaria su savo tėvais.
mama per daug uždara. savo pasaulėly, o aš nuo tėvo per daug nutolusi, per daug nekenčiu jo.
taigi, nors pas mus ir nebūna jokių didesnių pykčių, jokių riksmų, jokių "draudžiu tau daryti tą ir tą", bet iš esmės nėra ir santykių. nėra tų pokalbių, nėra meilės.
aš pati turiu spręsti ar gerai darau, pati turiu susivokti šiam, vis dar per dideliam, pasaulyje.
kiekvienas užsidaręs, kiekvienas kitoje planetoje.
ir taip tuščia, tuščia.


nieko.

 http://www.youtube.com/watch?v=EdBym7kv2IM 

perhaps “fuck off” might be too kind

00:39:43 Grįžęs jis iškart įsijungė savo tuos filmus. Tarsi tai būtų įprasta diena. Tarsi jo tėvas būtų gyvas.
Bet visa tai netiesa.
Gal praradimas jo veide tebuvo suvaidintas. Tiesiog, man net užmigti sunku, tai gal jis beširdis? O gal kaip tik dabar jis tyliai verkia?
Sunku tuo patikėti. 

ir štai tu rašai, kad nenori būti žmogumi. nori būti gyvūnu. aš noriu būti vilku. laukiniu, nepriklausomu. justi drėgną žemę po letenomis, uosti karštą ir snukiu varvantį aukos kraują. užuosti visus nuostabius miško kvapus, pamatyti tiek daug nuostabių vaizdų. stebėti rujos veiklą. kartu medžioti. žiemoti ir kęsti badą. kartu užpulti stambų gyvūną. pamatyti tai, ko žmogaus akys negeba. paprastus dalykus paprastai.
svarbiausia, tik gyvuliški instinktai. jokių jausmų. tik aš, vilko esybė, laisvė ir nepriklausomybė.



bet negi būti žmogumi taip blogai? taip. iš pradžių buvo gerai. bet mes nebemokame savo rankų naudoti geriems tikslams. mums per daug rūpi kitų nuomonė, todėl jau verčiau žiūrėsim ir nieko nedarysim, kai skriaudžia kitą, nei būsim pažeminti vien todėl, kad norėjom padėti. taip, mes nebemokame galvoti apie kitus. taip, mes mokame galvoti tik apie save. ir taip, mes tapome priklausomi nuo kitų žmonių nuomonės. gaila, bet taip, nebesugebame savo vaizduotės ir jėgos panaudoti kitų gerovei.
TAIP, mes tai galime, bet kažkodėl pamiršome. gaila, kad "atsiprašau" nebebūna nuoširdus, norisi verkti, kad "myliu" tarsi iš pareigos.




man norisi raudoti, kad nesugebu pamilti to, ko reikia.

noriu užsidengti rankomis akis ir nebematyti blogio. noriu užsikimšti ausis ir nebegirdėti šlykščių ir nenuoširdžių žodžių. noriu užsidengti burną, kad pati neįskaudinčiau žmonių.



bet štai aš ir matau ir girdžiu, ir kalbu...

let the rain wash away all the pain of yesterday

you are my happiness

ieškojau paveiksliuko ir neradau tokio. paprastai pamatau ką nors ir iš kart žinau, kad tai man. kad tai mano. kad to noriu. taigi. ir pamačiau tą paveiksliuką viršuje. pasakiau sau, kad tai jis puikuosis šią nuostabią dieną mano bloge. nes, Ema, tu dabar jį turi užsidėjusi ant skype. 
nes, Ema, tu turi kompą. 
nes, Ema, tu turi internetą!

pagaliau

ir negaliu tiesiog atsidžiaugti, kad tu plaukioji neto bangose. ir aš tiek daug tau rašiau, nesąmones visokias, bet negaliu nustot. juk žinai, myliu tave labai labai, smarkiai. nors ir nemoku to parodyt, bet vistiek, tu juk žinai. 

when you relize how perfect everything is, you will tilt your head back and laugh at the sky

žodžiu, šiandien taip smagiai kočiojaus nuo didelio didelio didelio kalno su drauge, taip nelabai smagiai dabar skauda klubus, bet... ech. verta. po velnių, tas krizenimas, tie krūmai, į kuriuos kartu nuriedėjom, tie išsakyti žodžiai... 

ir man reikia žvaigždžių, o ne dangoraižių. 
man reikia žolės, o ne asfalto.man reikia rugių lauko, o ne gatvės šurmulio.
man reikia tikrų draugų, o ne maskaradinių kaukių.
ir man reikia meilės. daug daug meilės. daug daug visko. nors aš ir egoistė, bet juk esu žmogus su įgeidžiais.

have you ever looked fear in the face and said "I just don’t care"?

I thought you were different.
  But hey, it’s not the first time I’m wrong.

man baisu dėl to, kaip keičiuosi. pamečiau savo mylimas knygas; ant sąsiuvinio, kuriame rašydavau, kaupiasi dulkės. nebepaguldau savo galvos ant pagalvės ir neužmiegu grįžusi iš mokyklos, nes tada būna nuobodu. nebemoku parašyti kokių nors gražių eilių. manęs nebeaplanko paryčiais įkvėpimas ir beveik nebekankina nemiga. jau retai kada susimąstau apie viską, kas vyksta. dar rečiau pasidžiaugiu saulute, puodeliu arbatos ir gera knyga, tada galvoju "dėl tokių akimirkų gyventi verta". ir taip gera gera viduje.
pamiršau, ką reiškia galvoti apie tokius dalykus, apie kokius reikia būti nors kiek mąstančiam, jausmingam, norinčiam suprasti vidų.

tai gąsdina. bet aš neturiu kelio atgal. ir dabar aš bėgu nuo draugų, kartais pameluoju, kad tik pasėdėčiau namie. kad bent kiek prisiminčiau senąją save. gal nuobodžią, gal per daug rimtą ar liūdną. bet aš tokia buvau, po velnių.



o šiandien lietuvių mokytoja sakė, kad žmonės, kurie renkasi gatvę, yra labai žemai. dar žemiau tie, kurie niekuo nesidomi, nieko nelanko ir tingi. ką gi, malonu susipažinti, aš vardu Dugnas.
kai tai po pamokų priminiau draugei, ji pradėjo juoktis ir pasakė, kad būtent aš ir atitinku tuos du punktus. ir juokiausi. ir pritariau. ir dar juokiausi. nors nebuvo juokinga.



šiandien aš skraidau, bet per žemai, kad nesipločiau į pusnį. :D

http://www.youtube.com/watch?v=hDH1emPNhC0

i'm selfish, i want you. all to myself.

She was four years old the first time she beat me at hide and seek. Four. I was looking for her for hours. When I finally found her she just smiled. You know, that Effy smile that means “you don’t know me at all, you never will”. See that’s a kind of magic. She’s so good at concealing things, hiding, avoiding. I do know her. And I know that she has got so much love in her heart. But the thought of letting it out, showing her cards, scares her to death. I never knew it would be possible to miss someone this much.

pavasaris.



keista, po velnių. mane pasveikina su juo, o mano reakcija mintyse: "pavasaris? pa... PAVASARIS?". ir tik tada susivokiau palinkėti to paties.
sveikinu jus abi, mano mielosios ir gražiosios meilės, su pavasariu ir kovo 1-ąja diena.
o mano gimtadienis taip greit... o mano vardadienis taip greit... ir kažkaip pasidaro nemalonu, kad greit bus penkiolika. atrodo, taip ilgai lauksiu pilnametystės, bet štai nespėsiu nė sužiūrėt, kai teks rinktis universitetą, kai reiks laikyt vairavimo teises, kai reikės eiti į darbą. kai reikės pradėt skaičiuot pinigus, kad užtektų iki kitos algos.
nenoriu. visiškai to nelaukiu. bet dar praeis keleri metai, gal pasikeis požiūris. būtų pats laikas.


o diena mokykloje po dviejų savaičių pertraukos nebloga. rytoj vėl ten. ir dar. ir dar. dar.
pasitiko mane ovacijomis, kai ryte pavėlavusi 4 minutes įėjau į kabinetą. galbūt pasiilgo kas nors. galbūt manęs kam nors trūko. o gal ir ne. nors, manau, žinau kam. galėčiau nežinot.