Vieną vakarą nerūpestingą,
Kai, berniukų apsupta, juokausi
Ir kalbėsi: "Man visi patinkant,
Ir kiekvienas jūsų man brangiausias", -
Pamatysi vieną ir sustosi -
Gal jisai nė žodžio tau nepasakys,
O praeisi ir pačius rinktuosius
Žodelius kalbėsi apie jo akis;
Tą nerūpestingą vakarą pakeis
Naktys ilgos, vienišos... Parpuolus
Melsies, ir žingsniuosi, ir liūdėsi;
Ir pajuodusiais nuo verksmo paakiais,
Rytą, prieš nuvirsdama į guolį,
Abejingai saulėn pažiūrėsi.
V. M.
su gimtadieniu mane. tas žodis penkiolika. nebe keturiolika. atrodo, tarp šių dviejų žodžių stūkso ištisi amžiai ir amžinybės. ir aš perėjau per dinozaurus, pamačiau užsižiebiant ugnį, traukiantis ledynams nuo Lietuvos, pavogiau riterio šalmą, mačiau statomas pilis, daug karų, nesantaikų, karų, kraujo, intrigų, nukirsdintų galvų...
ir va šiandien man penkiolika. štai kaip atrodo metai nuo keturiolikos iki penkiolikos.
sunku įprasti prie tokio amžiaus, bet nuo rytojaus pradėsiu eiti iki šešiolikos. po truputį, mažais žingsniukais, su kiekvienu įkvėpimu pagalvodama, su kiekvienu iškvėpimu nusijuokdama.
"Noriu, kad visa tai liautųsi.
- Kas liautųsi?
Viskas. Žmonės. Gyvenimas.
- Hana, ar pati supranti, ką dabar pasakei? Tu pasakei, kad nori, jog tavo gyvenimas liautųsi, Hana. Kad sustotų. Tavo gyvenimas.
Ji tyli.
Žinau. Taip, tai labai rimta. Atsiprašau. Nenoriu, kad mano gyvenimas baigtųsi. Todėl čia ir esu.
- Tu, Hana. Kaip tu iki to priėjai? Žinau, kad tau sunku apibendrinti. Tai lyg sniego kamuolys, paleistas nuo kalno, tiesa?
Taip, tai lyg sniego kamuolys. Ji ir pati taip sakė.
- Viskas griūva vienas ant kito. Per daug, tiesa?
Man per sunku.
- Gyventi?
Vėl pauzė.
<...>
Man atrodo, aš viską taip aiškiai pasakiau, bet niekam neateina į galvą žengti bent žingsnį ir manęs sustabdyti. Daugeliui iš jūsų rūpėjau, bet per mažai. O tai.. tai man ir reikėjo išsiaiškinti.
Aš ir išsiaiškinau.
Jos žingsniai aidi nesustodami. Ir vis spartyn.
Atsiprašau.
Grotuvas spragteli ir išsijungia.
<...>
Staiga ausinėse kažkas spragteli. Kažkas lėtai įkvepia oro.
Atsimerkiu ir vėl išvystu švytintį mėnulį.
Ir Hana švelniai sako:
Ačiū."
žinau, turėčiau būti laiminga, bet tokia nesu. gal kitą dieną, kaip manot?
ir, Ema, nors jis visiškai ne mano skonio, nemetu jo dėl tavęs. sakei pabandyt. taip, viskas buvo gerai, bet tie žavėjimaisi praėjo. nustojo veikti burtai. dabar vėl reikia kito, kad užsimirščiau. dėl to tavęs nekaltinu. nes tu tokia ir nesi. tu nori man tik gero. o aš ieškau savų būdų užsimiršti.
be to, man įdomu žaisti žaidimą "kuris ilgiau ištvers su Rūta?"
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą