She was four years old the first time she beat me at hide and seek. Four. I was looking for her for hours. When I finally found her she just smiled. You know, that Effy smile that means “you don’t know me at all, you never will”. See that’s a kind of magic. She’s so good at concealing things, hiding, avoiding. I do know her. And I know that she has got so much love in her heart. But the thought of letting it out, showing her cards, scares her to death. I never knew it would be possible to miss someone this much.
keista, po velnių. mane pasveikina su juo, o mano reakcija mintyse: "pavasaris? pa... PAVASARIS?". ir tik tada susivokiau palinkėti to paties.
sveikinu jus abi, mano mielosios ir gražiosios meilės, su pavasariu ir kovo 1-ąja diena.
o mano gimtadienis taip greit... o mano vardadienis taip greit... ir kažkaip pasidaro nemalonu, kad greit bus penkiolika. atrodo, taip ilgai lauksiu pilnametystės, bet štai nespėsiu nė sužiūrėt, kai teks rinktis universitetą, kai reiks laikyt vairavimo teises, kai reikės eiti į darbą. kai reikės pradėt skaičiuot pinigus, kad užtektų iki kitos algos.
nenoriu. visiškai to nelaukiu. bet dar praeis keleri metai, gal pasikeis požiūris. būtų pats laikas.
o diena mokykloje po dviejų savaičių pertraukos nebloga. rytoj vėl ten. ir dar. ir dar. dar.
pasitiko mane ovacijomis, kai ryte pavėlavusi 4 minutes įėjau į kabinetą. galbūt pasiilgo kas nors. galbūt manęs kam nors trūko. o gal ir ne. nors, manau, žinau kam. galėčiau nežinot.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą