Vieni nešioja medalius, kiti - mėlynes. Likimas man lėmė antrąjį variantą. Atleisk ir neteisk: ir tarp vienų, ir tarp kitų yra nepelnytai pagerbtų.
Vis sunkiau ateiti ligi savęs... Tik siela kopia į prisiminimų medį - BUVO... Einu į saulėlydį... Ant asfalto miršta verdanti derva.
Vis sunkiau ateiti ligi savęs... Tik siela kopia į prisiminimų medį - BUVO... Einu į saulėlydį... Ant asfalto miršta verdanti derva.
vėl melas. ir, žinot, toks saldus. mes juokėmės iš jo, tarsi sakytume tiesą. bet vistiek kartėlis jaučiasi kažkur galugerklyje.
o Žydrūnė net nekalba. tokia pikta. tokia "teisi" tuo, ką padarė, tokia nuteisusi mane, tokia patenkinta, tokia...
vieną sekundę spėju pagalvoti kaip mes juokėmės, kaip vos ne darėm balutes ant grindų iš juoko, kai juokiausi iš jos juoko ašarų, kaip ji šypsojosi ir kaip ji sakė, kad viskas bus gerai.
užteko vieno vakaro, kad visas mintis tapačią sekundę bandyčiau nubaidyti.
ir argi aš nesakiau, kad žmonės nuvilia? galima pridurti: jie visada palieka.
ir kas man dabar užėjo, kad taip noriu jį užknist. na, man jau pavyko :D
ir kas man čia yra, aš negalvojau, kad galiu būti tokia pikta. niekada nesitikėjau, kad galėsiu be gailesčio vartyt žmogų.
nevaržyk manęs. nesurišk savo meiliais žodeliais, nesupančiok mielais apkabinimais. aš jaučiuosi lyg žuvis išmesta į krantą. aš bėgsiu lyg laukinis žirgas, kad tik gaučiau laisvę. jei reikės, bėgsiu neatsigręždama, kad tik gaučiau gurkšnį laisvės. nebandyk manęs prisijaukinti, nebandyk suprasti, nebandyk prisirišti už pavadėlio. ne, aš ne tokia, kuri leisis. tu turėtum būti geresnis.
aš žiūriu savo žaliom akim į tave ir jose turėtų atsispindėti laisvės troškimas. nepriklausomybė niekam. mylėk mane, o jeigu tikrai myli, tai paleisk. tu nematai mano akių.
čiulbi tuos gražius žodelius ir tikiesi, kad viskas bus gerai...
ir nespėsi nė įkvėpt, kai pamatysi mane bėgančią, bejausmę, nesulaikomą, lyg laukinį žirgą...
o Žydrūnė net nekalba. tokia pikta. tokia "teisi" tuo, ką padarė, tokia nuteisusi mane, tokia patenkinta, tokia...
vieną sekundę spėju pagalvoti kaip mes juokėmės, kaip vos ne darėm balutes ant grindų iš juoko, kai juokiausi iš jos juoko ašarų, kaip ji šypsojosi ir kaip ji sakė, kad viskas bus gerai.
užteko vieno vakaro, kad visas mintis tapačią sekundę bandyčiau nubaidyti.
ir argi aš nesakiau, kad žmonės nuvilia? galima pridurti: jie visada palieka.
ir kas man dabar užėjo, kad taip noriu jį užknist. na, man jau pavyko :D
ir kas man čia yra, aš negalvojau, kad galiu būti tokia pikta. niekada nesitikėjau, kad galėsiu be gailesčio vartyt žmogų.
nevaržyk manęs. nesurišk savo meiliais žodeliais, nesupančiok mielais apkabinimais. aš jaučiuosi lyg žuvis išmesta į krantą. aš bėgsiu lyg laukinis žirgas, kad tik gaučiau laisvę. jei reikės, bėgsiu neatsigręždama, kad tik gaučiau gurkšnį laisvės. nebandyk manęs prisijaukinti, nebandyk suprasti, nebandyk prisirišti už pavadėlio. ne, aš ne tokia, kuri leisis. tu turėtum būti geresnis.
aš žiūriu savo žaliom akim į tave ir jose turėtų atsispindėti laisvės troškimas. nepriklausomybė niekam. mylėk mane, o jeigu tikrai myli, tai paleisk. tu nematai mano akių.
čiulbi tuos gražius žodelius ir tikiesi, kad viskas bus gerai...
ir nespėsi nė įkvėpt, kai pamatysi mane bėgančią, bejausmę, nesulaikomą, lyg laukinį žirgą...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą