let the rain wash away all the pain of yesterday

you are my happiness

ieškojau paveiksliuko ir neradau tokio. paprastai pamatau ką nors ir iš kart žinau, kad tai man. kad tai mano. kad to noriu. taigi. ir pamačiau tą paveiksliuką viršuje. pasakiau sau, kad tai jis puikuosis šią nuostabią dieną mano bloge. nes, Ema, tu dabar jį turi užsidėjusi ant skype. 
nes, Ema, tu turi kompą. 
nes, Ema, tu turi internetą!

pagaliau

ir negaliu tiesiog atsidžiaugti, kad tu plaukioji neto bangose. ir aš tiek daug tau rašiau, nesąmones visokias, bet negaliu nustot. juk žinai, myliu tave labai labai, smarkiai. nors ir nemoku to parodyt, bet vistiek, tu juk žinai. 

when you relize how perfect everything is, you will tilt your head back and laugh at the sky

žodžiu, šiandien taip smagiai kočiojaus nuo didelio didelio didelio kalno su drauge, taip nelabai smagiai dabar skauda klubus, bet... ech. verta. po velnių, tas krizenimas, tie krūmai, į kuriuos kartu nuriedėjom, tie išsakyti žodžiai... 

ir man reikia žvaigždžių, o ne dangoraižių. 
man reikia žolės, o ne asfalto.man reikia rugių lauko, o ne gatvės šurmulio.
man reikia tikrų draugų, o ne maskaradinių kaukių.
ir man reikia meilės. daug daug meilės. daug daug visko. nors aš ir egoistė, bet juk esu žmogus su įgeidžiais.