 |
Dumbledore watched her fly away, and as her silvery glow faded he turned back to Snape, and his eyes were full of tears.
- After all this time?
- Always, - said Snape. |
gaila, kad mūsų karta truputį per jauna hariui poteriui. išleidus knygą, mes dar buvom lopšinukai su gražiais meškiukais ir minkštom lovelėm. ir nors ilgai viskas vyko, o paskutinis filmas pasaulį pamatė jau prieš du metus, harį poterį turbūt žino visi. savo vaikams skaitysiu šias knygas ir rodysiu filmus, pabandysiu juos priversti pamilti poterio šventuosius raštus. ir man taip gaila, kad kai atradau poterį, viskas jau baigėsi. nebuvo to pasiutėliško naujų serijų išleidimo, nebuvo to nekantraus filmų ir knygų laikimo, su draugais valandų valandas neplepėjome apie harį poterį, nežaidėm su homemade gamybos burtų lazdelėmis ir nešūkčiojome puikiai įsimintų burtažodžių, nesisvaidėme "merlino kelnės!" vietoj "o dieve!", neužaugome. pavydžiu tiems, kurie užaugo kartu su hariu poteriu, kuris jiems buvo virtęs didvyriu, autoritetu, gera pasaka, gera knyga, trokštamu fantazijų nuotykiu. galbūt būtume buvę visai kitokie žmonės. galbūt drąsesni, galbūt nebijantys pasireikšti, nebijantys siekti svajonių. aš jau užaugau nebe burtų ir magijos pasaulyje, o vampyrų ir vilkolakių industrijoje, tai vampyrai man smegenis išmušė ir apie twailaitą galėjau kalbėti valandų valandas, filmus ir knyga skaityti bet žiūrėti dar ir dar kartą, cituoti atmintinai ir ko tik nedaryti. gal dėl to esu tokia trenkta, neambicinga ir tingi, galva pramušta šlamštu ir man iš ausų auga kaminai, o akys aptrauktos surūgusio pieno plėvele, tarp šonkaulių prismigę ilčių, panagės pilnos mėsos, o smegenų vietoje raitosi gyvačiokai.
dabar 6.40 ryto, o aš kaip vampyrė siurbiu energijos šaltinį - arbatą ir galvoju ar man reiktų eiti miegoti. kartais man įdomu į save pažvelgti iš šono ir šaltomis, ciniškomis minčių dozėmis paleisti save ir padiskutuoti koks mano gyvenimas bus užaugus. nesu ambicinga, esu tingi, tad nesitikiu, kad būsiu karjeros žmogus, greičiausiai dirbsiu nelabai gerai apmokomą darbą, kuris man visai nepatiks. kadangi niekuo nesu ypatinga, o turiu aš omeny grožį, tai man klius ne itin išvaizdus vyras, galbūt rūkalius arba alkoholikas, o gal ir viena ir kita, pagriebtas kaip paskutinė viltis. neišprusęs ir niekada manęs nesuprasiantis. tikrai turėsiu du vaikus, gal tris, o jeigu finansai ir noras duos, gal netgi keturis. žinau, kad pirmą popinsiu jau gimdoje, skaitysiu įvairias knygas, leisiu klausytis mocarto ir kalbėsiuosi, tada jau pagimdytą bandysiu padaryti vunderkindą, stropų ir gerą, stengdamasi išvengti klaidos, kurią padarė mano tėvai su manimi. turėsiu galvą ant pečių, kuri norės keliauti po pasaulį, tiek tikrą, tiek savo sukurtą, bet mane sulaikys viskas ir aš pati, dėl to kankinsiuosi ir merdėsiu, o mano asmenybė taps nyki ir pilka. pagimdžiusi tapsiu stora ir lašiniuota, o ryžto ir kantrybės numesti svoriui neturėsiu. visas mano gyvenimas bus neįsimintinas, vidutiniškas ir nevertas būti įamžintu. būsiu tik dar viena skruzdė skruzdėlyne, vykdangi motinėlės įsakymus, o tada numirusi kažkur taip dulkių ir žemių, mane suskaidys ir aš tapsiu niekas. vidutinybė. masė. kuo labiau suaugi, tuo labiau pradedi suprasti savo ribas. galėčiau dar pasakyti, kad patys tas ribas sau ir užsikeliam ant nugaros, bet žmonėms daug lengviau kažką apkaltinti, kad ir pavyzdžiui valdžią, socialines normas, kurios tave nebyliai skatina elgtis, galvoti, rengtis ir gyventi kaip ir visi kiti, dar ir tėvus, likimą, mūsų ir kitų primestas pareigas ir įsipareigojimus. ak, gyvenime. su pliušiniu triušiu vienoje rankoje ir su buteliuku pieno kitoje, gyventi atrodė paprasta ir įdomu. kuo daugiau pradedi mąstyti, tuo baisiau darosi. gimsti ir tampi įkalintu. tave uždaro į taisyklių, normų ir pareigų narvą, tau tik ir kalama į galvą nuo pat mažumės kitų norai ir troškimai tave paversti doru piliečiu, tai yra, aukšti pažymiai, puikus universitetas, gerai apmokomas darbas (ir tikrai ne narkotikų prekeivio, kino žvaigždės ar profesionalaus skeiterio), gražūs namai, brangi mašina, burelis prižiūrimų ir paklusnių vaikelių, padori pensija... kas tai? kas visa tai? kokia šių dalykų prasmė? negalėčiau patikėti, jeigu pasakytumėt, kad niekad negalvojot apie kažką kito - laisvo, prieštaraujančio jūsų mielų tėvelių norams, prieštaraujančio visuomenės normoms. "padorūs" žmonės niekada nelaikys kito žmogaus padoriu piliečiu, jeigu jis gyvens klajūno gyvenimą, miegos pigiuose moteliuose, dirbs šen bei ten pasimėtančius darbus, rengsis senais, nutampytais drabužiais ir neturės kostiumo bei odinių nupoliruotų batų, atsiduodančių laku. nežinau, ką aš norėjau pasakyti visuo šituo, nežinau kaip nuo hario poterio atklydau iki viso šito. ir man visiškai vienodai. 7.02 ryto, einu miegoti.
