wild hearts can't be broken

Gėlės iš šieno


Aš surinksiu alei vieno
Visus pievų žiedelius
Iš nupjauto rytą šieno
Ir svirnelio kampelius
Jų galvutėms išdabinsiu.
O kai grįš jis iš lankos
Ir prie kiemo apsistos,
Aš jį tyliai prakalbinsiu
Ir svirnelin pavadinsiu -
Atsikvėpti nuo kaitros.

O dėl to, kad sužinočia,
Ar jis myli kiek mane,
Kai paklaus manęs, dėl ko čia
Tie žiedeliai balzgani
Taip pat žydi, kaip lankoje,
Ir taip kvepia, kaip šile, -
Nesakysiu, kad dėl jo jie,
Tik užsiminsiu, kad atjoja
Man bernužis iš toli...
Ir žiūrėsiu tylumoje
Į jo veidą, į akis,
Kol man jos nepasakys,
Ką jis mąsto, ką dūmoja
Apie tą, kuris atjoja...

Jeigu veidas, greit nubalęs,
Staiga rausti vėl pradės,
Jeigu lūpos lyg gėlelės
Nejučiomis sudrebės
Ir, be vilties nusiminęs,
Jis nuleis žemyn akis
Ir "sudiev" man pasakys, -
Oi, tada aš prie krūtinės
Jį priglausiu taip tvirtai,
Taip meiliai jam pasakysiu,
Kad jis vienas man tiktai
Ir širdyje, ir mintyse;
Kad žiedeliai tie iš šieno
Anksti rytą, sulig diena,
Rūpestingai atrasti
Ir svirnelin dėl jo vieno,
Dėl meilužio sunešti...

Bet... Jei jis nenusimintų
Ir juokais tik paverstų
Mano žodžių tiesią mintį, -
Oi, tada jau nuraminti
Nieks manęs nebįstengtų,
Nieks tada nesužinotų,
Kam tos gėlės iš lankos
Čia, tarp sienų samanotų,
Lyg lankoj dailiai marguotų,
Niekas niekas niekados...


K. B.